Šančių kareivinės – vieta dailininkams. Laima Drazdauskaitė

13


Vakaras. drobė, aliejus, 122 x 92. Kauno modernaus meno fondas.

Klausytis garso įrašo

Šančių kareivinės – įdomi vieta dailininkams. Laimos Drazdauskaitės kūryba 

Šis kvartalas dažniausiai vadinamas Šančių kareivinėmis dėl čia dar XIX a. iškilusių tipiškų raudonų plytų statinių. Kariniu miesteliu praminta vieta yra gana aiški, stačiakampio plano, pastatai išdėstyti tvarkinga seka, kaip kariuomenėje. Paradoksalu, tačiau tokiame militaristinės istorijos kvartale ilgainiui įsikūrė ir dirbtuves įsirengė daug kauniečių dailininkų. O kai kurie miestiečiai jau pervadina šią vietą dailininkų miesteliu. Čia savo dirbtuves yra įsirengę tapytojai Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė, Pranas Griušys, skulptorius Evaldas Pauza ir kiti menininkai. Visai tikėtina, kad dabar skaitantys šį tekstą irgi žino apie kurį nors dailininką, gyvenantį ar kuriantį Šančių kareivinėse, o gal net ir yra vieni jų. 

Apie visus nepavyks iš karto parašyti, todėl šį kartą norėtųsi pristatyti netoliese savo dirbtuvėje kuriančią lietuviškosios tapybos klasikę Laimą Drazdauskaitę. Niekas, susipažinęs su Laimos Drazdauskaitės tapyba, nepasakytų, kad jos pagrindinė kūrybinė vieta – Šančių kareivinių kvartalas. Jos paveikslai – tai ne realistiniai miesto rajono peizažai, iš kurių lengva atpažinti užfiksuotas vietas. Veikiau priešingai – šioje tapyboje urbanistinius ar interjero elementus pasiglemžia vandens sūkuriai ar ūkanotų pamiškių platumos, jos perauga į abstrakčias dėmes, kurias sunkiai sekasi identifikuoti. Realiame mieste tapytoja suranda savo laiką ir savo erdvę, todėl jie ne taip lengvai atsekami. 

Tapytoja Drazdauskaitė mėgsta prakalbinti daiktus. Būdama vaizdo poete, ji gali prakalbinti senos spintos durų paviršių, komodos stalviršį ar surūdijusios tvorelės ornamentą. Ir šie interjero ar eksterjero elementai reprezentuos tos vietos atmosferą subtiliau nei iliustratyvus vaizdas. 

Prieš keletą metų surengusi parodą „Avarinis išėjimas“ (galerijoje „Meno parkas“, 2017), tapytoja atrinko būtent tokius kalbančius daiktus, ir jų vaizdavimo būdas buvo gana netikėtas. Viena parodos dalių buvo tapybinė (tapybos kūriniai, kuriuose vaizduojamas senas daiktas, lakoniškas motyvas susidedantis iš kelių paviršių žaismės ar pan.), o kita dalis buvo sudaryta iš tapytojos rastų daiktų. Netgi daiktais tuos dalykus būtų sunku įvardinti, tai – balkono grindų linoleumo gabalas arba niekam nereikalingas senas studentų bendrabučio veidrodis. Drazdauskaitė, eksponavusi šituos pastebėtus ar atsirinktus objektus, tarsi bandė atskleisti alchemijos kūrybos principus – kaip aplinkos daiktai transformuojasi iš vienos materijos į kitą, kaip rasti daiktai gali priversti mąstyti apie išraiškingą formą, spalvą ir idėją, kaip meditatyviai galima susitelkti į aplinką. Atrodytų, kad klasikės valiai pajungta jau ne tik tapyba – parodoje senas linoleumo paviršius žiūrovui parodė visą žemiškų atspalvių skalę, o studentų aplipdytas veidrodis perėjo iš savo funkcionalios terpės į simbolinę. 

Atrodytų, kas čia tokio atnešti prie tapybos kūrinių ir priderinti seną linoleumo gabalą, jeigu tik nori provokuoti, galima ir taip padaryti. Tačiau su provokacija tai nesusiję, tiesiog tapytoja nori parodyti nueitą žvilgsnio kelią, sutelktą dėmesio jėgą, aplinkos paslaptis, slypinčias čia pat, po kojomis.

Laima Drazdauskaitė nekuria spontaniškai: „Galvoju, ruošiuosi ilgai, bet po to darau greitai.“ Dailininkė mėgsta darbuotis studijoje, kurioje galima ramiai apmąstyti vaizdus, sumanymus ir seniau užgimusias mintis. Studija tarsi ir sukurta menininkui dėl ilgo kūrybinio proceso, būtent tam, kad būtų galima ilgainiui kūrinį „privesti“ iki žodžio „pakankamai“. Dailininkės žodis „pakankamai“ ne kiekvienam pasiekiamas: „Stebiu gamtą, joje randu daugybę „įvykių“, kuriuos bandau atkurti tapyboje. Joje persipina dalykai iš praeities ir dabarties, o betarpiškas potėpis, spalvos niuansas, erdvės pajutimas fiksuoja mano buvimo čia ir dabar prisilietimus. Man įdomu tai, kas slypi už kalbos ribų, tai, kas sunkiai nusakoma arba ko visai neįmanoma įvardinti.“

Laima Drazdauskaitė gimė 1947 m. rugsėjo 29 d. Kaune. 1963 m. baigė Kauno vaikų dailės mokyklą (dabar – Dailės gimnazija). 1968 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Metus dirbo pagal paskyrimą tapybos ir piešimo dėstytoja Telšių taikomosios dailės technikume (1968–1969). Grįžo į Kauną, nuo 1969 m. dirba mokytoja (nuo 1996 m. – mokytoja eksperte) Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje. Nuo 1978 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1993–2002 m. dirbo asistente VDU Menų fakultete, nuo 1996 m. dėsto tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete; Tapybos katedros profesorė. 

Tapytoja yra gavusi Lipės apskrities kultūros instituto stipendiją (Vokietija, 1990), Sorošo šiuolaikinio meno centro Lietuvoje stipendiją (1995 ir 1997), Pollocko-Krasner fondo stipendiją (JAV, 1997), LR valstybinę aukščiausio laipsnio kultūros ir meno stipendiją (2001), Vantaa dailininkų asociacijos stipendiją (Suomija, 2004). Laima Drazdauskaitė turi ne vieną apdovanojimą, tarp jų: diplomas už originalumą Tarptautinėje akvarelės parodoje (Klaipėda, 2005), apdovanojimas už geriausią mugės „ArtVilnius‘13“ kūrinį (Vilnius, 2013), Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženkliukas (Vilnius, 2014), Kauno meno kūrėjų asociacijos premija (2017). 

Laima Drazdauskaitė yra surengusi apie 10 personalinių ir dalyvavusi beveik 100 grupinių parodų. Dailininkė yra subtili ir jautri šviesos kokybei, t.y. visada atkreipia dėmesį, ar bus parodinis natūralios šviesos apšvietimas ir įdėmiai renkasi, kur ir su kuo dalyvauti. Pastarąjį kartą jos jubiliejinė paroda „Avarinis išėjimas“ įvyko 2017 m. galerijoje „Meno parkas“. Jos kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, MO muziejus ir kt. 


Grįžti į pagrindinį žemėlapį

Kiti autoriai