Autoportretas su patefonu. 1929. Drobė, aliejus, 100,5 x 74,5. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, inv. nr. Mt-4703. Audriaus Kapčiaus nuotrauka.

Antanas Samuolis (1899–1942)

Vienas žinomiausių Kauno meno mokyklos auklėtinių – tapytojas Antanas Samuolis – savo intensyviausią kūrybinį gyvenimą praleido Kaune, Žaliakalnyje, gyvendamas Vaisių gatvės medinuke tarp sodo obelų. Vienintelė kelionė į užsienį tapytojui buvo liūdna, priverstinė dėl ligos – 1939 m. su gydymu susijęs išvykimas iš Kauno, iš Lietuvos, į Šveicarijos ligoninę, kurioje dailininkas ir mirė skurde, palaidotas be artimųjų – niekas nebežino tikslios kapo vietos, tik kapines. Šiandien ant kapinių tvoros yra prikabinta atminimo lentelė su Samuolio vardu, nurodyta, kad čia mirė garsus Lietuvos tapytojas (2015 metais tapytojas Gintautas Vaičys keliavo į Šveicariją ir sutaręs su miesto valdžia pakabino atminimo lentelę). 

Antanas Samuolis iki išvykimo gydytis į Šveicariją, gyveno Žaliakalnyje, Vaisių g. 16A. XX a. I pusėje Vaisių gatvė niekuo neišsiskyrė Žaliakalnio rajone, kuris tuo metu buvo sudarytas vien iš medinukų, siaurų gatvelių ir sodų plotų. Samuolio nedideliame kambaryje tebuvo keli būtiniausi baldai: lova, kėdė, staliukas, o taip pat daiktai iš dailės pasaulio, turėję būti tapytojui po ranka: molbertai, paveikslai, eskizai, dažai ir teptukai. Pasižiūrėję į garsųjį Samuolio paveikslą „Mano kambarys“ (1934), matysime, kaip skurdžioje aplinkoje tvėrė begalinė dailininko vizija – iš mažos suspaustos erdvės jis sukūrė ryškaus kolorito, modernistinio braižo gyvybingą interjerą, prikaustantį žvilgsnį iki šiolei.

Samuolio draugas tapytojas Viktoras Vizgirda, pirmą kartą apsilankęs draugo namuose, vaizdžiai aprašė, koks tai buvo mažas, žemų lubų kambariukas, kaip visur buvo pridėliota paveikslų ir teptukų. Vizgirdai padarė įspūdį bendra tapybinė atmosfera: „Išmėtyti teptukai, dažai, gėlės, baldai ir stiprus pusiau sudžiūvusių dažų kvapas ryškiu vieningumu, kurį galima vadinti stiliumi, užpildo kiekvieną kambario kertelę.“ Negana to, žinoma, kad Samuolis dar buvo išdekoravęs medinio namo kambarių sienas, o savo kambarį ištapęs lelijomis. Visi tapytojo kūrybiniai išgyvenimai radosi čia, jo kambarėlyje, todėl ilgainiui Samuolio gyvenimas biografams tapo itin mįslingas. 

Fantazijas stiprino ir sūnėno, rašytojo Raimundo Samulevičiaus prisiminimai, kaip Samuolis sirgo: „Dėdę Antaną prisimenu kaip per sapną – Vaisių g. 16A pirmojo aukšto lange, už stiklo, tamsiame kambary. Dėdės liga tuo metu buvo toli pažengusi, jis bijojo mane užkrėsti. Ir net dabar, kai žvilgteliu į šį langą, kartais, rodos, šmėkšteli jo veidas – neryškus, išblukęs, lyg senoje nuotraukoje.“

  Apie savito pasaulio sukūrimą mažame kambaryje mums kalba ir vienas garsiausių dailininko autoportretų: „Autoportretas su patefonu“, sukurtas 1929 metais. Paveiksle matosi tamsių kertelių ankšta erdvė, išilginta veidrodinio atspindžio, pats tapytojas vos išsitenkantis su savo kontrastingais atlapotais baltiniais, jo šiek tiek fragmentuotas kūnas, tarsi išeinantis iš paveikslo, leidžia spėti, kad dailininko minčių ir vaizdų erdvė čia daug didesnė nei realus kambarys. Galima sakyti, kad šiame kūrinyje vaizduojama tiek kartų nupasakota mįslinga samuoliška atmosfera. Ir jeigu jos perteikimą vaizdais dar galime interpretuoti, tai jos garsai (pirmame plane atidengtas patefonas) mums išliks paslaptyje.

Antanas Samuolis gimė 1899 m. Puišiuose (Raseinių apskr.). 1920–1922 m. Kaune lankė garsiuosius piešimo kursus, įsteigtus Justino Vienožinskio. 1922–1929 m. studijavo Kauno meno mokykloje. Vienas žymiausių dailininkų grupės „Ars“, veikusios 1932–1934 m., narių. Antano Samuolio kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kiti autoriai