Aukos laukas. Architektas Saulius Juškys. 2002. Ketus, 50 x 2600 x 1551. Kaunas. Romo Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklas. Gintaro Česonio nuotrauka.

 Robertas Antinis 

Robertas Antinis nuolatos eksperimentuoja. Ne dėl to, kad nebūtų atradęs savo stilistikos ar metodo, bet dėl savo kūrybiško temperamento. Anot menininko, „kūrėjas turi būti jaunas, gaivališkas. Tas gaivalas, kitoniškumas, požiūris, supratimas, naivumas, nemokėjimas pasakyti, noras pasakyt arba, priešingai, nepasakyt, ir jo pasakymas yra kitoks nei nepasakymas, arba nepasakymas kitoks nei pasakymas.“ 

Todėl tie, kurie žino Roberto Antinio kūrybos dėsnius, 2002 metais visai nenustebo, kai Romo Kalantos žūties vietoje, Muzikinio teatro sodelyje, buvo atidengtas jo sukurtas „Aukos laukas“. Tačiau didžioji visuomenės dalis liko suglumusi ir nesupratusi. Juk skulptorius paprieštaravo nusistovėjusiai skulptūros formai, tradiciniam įamžinimo būdui (įprastai realistiniu stiliumi atliktai vertikaliai figūrai, kurią galima apeiti iš visų pusių, apžiūrinėti, nusifotografuoti). Šiuolaikinio meno kūrinys „Aukos laukas“, skirtingai nuo viso to, iš karto net nepamatomas. Paminklas įsiliejo į šią svarbią istorinę vietą beveik jos nekeisdamas. Tai žemės menui artimas kūrinys. Sodelyje pasirinktas žemės plotas, kur ir nutiko tragiškas įvykis. Jame išbarstyti iš ketaus pagaminti 19 sudegusių akmenų, simbolizuojančių Romo Kalantos pragyventų metų skaičių. Paminklo priekinę ribą žymi suaižėjęs metalinis kraštas, tarsi jau nebeperskaitomos knygos apdegęs lapas.

Žiūrovas ir suvokėjas Robertui Antiniui labai svarbus – jis teigia, kad žmonės po šitą kūrinį gali vaikščioti, gali prisėsti su draugais, gali jame būti, net nieko apie tai per daug nežinodami. Ir tai bus kūrinio jėga. Ne veltui menininkas yra pasakęs: „Kartais žmogus net neturi žinoti, kad yra užlipęs, perėjęs ar prigludęs prie meno kūrinio. Nebūtina žinoti, kas jį padarė. Nereikia apčiuopiamybės.“ Tokiu būdu prasmingi tampa kiti dalykai – meno susiliejimas su aplinka, ribų ištirpimas. Žmogus, „neradęs“ paminklo tradicine prasme, pradeda mąstyti apie siaubingąjį įvykį, apie tai, kas yra likę ir ko nebėra. 

Jaudinantis ir neįprastas „Aukos laukas“ tarsi turėtų priminti ir Roberto Antinio gyvenimą. Nuo 1972 m. gegužės 14 d. ši vieta jo nebepalieka. Jį, kaip dažną tų vietų praeivį, tomis dienomis (vadinamomis Kalantinėmis) užfiksavo saugumas, ne kartą tardė – iki pat Atgimimo laikų. Pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais skulptorius pradėjo kurti paminklo eskizus, taigi tai nebuvo greitas spontaniškas sumanymas. Skulptorius iš karto suprato, kad paminklas turi būti horizontalus, nes aplinkui mieste ir taip apstu vertikalių. Plastinę išraišką menininkas rinkosi taip pat atsakingai: „Atsirado lieta forma, kuri asocijuojasi su ugnimi ir karščiu. Man pasirodė, kad tinkamiausia medžiaga – ketus. Jis geriau negu kiti metalai atspindi procesus. Ketus visada keičiasi, jis grubesnis, ne toks dailus. Bronza čia visai netiktų. Darant paminklą reikia atsižvelgti į istoriją, ji padiktuoja tam tikras formas.“ 

Tai ne vienintelis Roberto Antinio sukurtas paminklas Kauno mieste, tačiau ilgėlesnis žvilgsnis į šį subtilų ir šiuolaikišką praeities įamžinimą galbūt pastūmės miesto praeivius paieškoti ir daugiau menininko skulptūrų viešose erdvėse.

Robertas Antinis gimė 1946 m. Kaune. 1965 m. baigė Rygos taikomosios dailės mokyklą, o 1970 m. – pramoninės dailės studijas Latvijos dailės akademijoje. Grįžo į Kauną, čia sukūrė daug mažosios plastikos ir viešų erdvių skulptūrų. Nuo 1989 m. – grupės „Post Ars“ narys. 2002 m. suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Karininko kryžiumi. 

Kiti autoriai