Kauno meno mokykla ir jos auklėtiniai

2


Antanas Samuolis. Autoportretas su patefonu. 1929. Drobė, aliejus, 100,5 x 74,5. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, inv. nr. Mt-4703. Audriaus Kapčiaus nuotrauka.

Viktoras Vizgirda. Dievukai. 1935. Drobė, aliejus, 81 x 59. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, inv. nr. T-2437.

Viktoras Vizgirda. Vyras su geltona knyga. 1934. Drobė, aliejus, 92 x 73. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, inv. nr. 12739.

Adomas Galdikas. Be pavadinimo.

Klausytis garso įrašo
  1. Kauno meno mokykla ir jos auklėtiniai iš „Ars“

Kauno meno mokykla, suvalstybinta ir oficialiai įkurta 1922 metais, – pirmoji tokio tipo mokykla Kauno mieste ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Be visų nuopelnų mokyklai (ypatinga vieta, kurioje buvo kuriama XX a. Lietuvos dailės istorija), dar priskiriamas ir modernistinės tapybos, skulptūros, grafikos sužibėjimas, kurį puoselėjo tiek Justinas Vienožinskis, tiek jo mokiniai, susibūrę aplink grupę „Ars“. Į arsininkų parodas (1932–1934 metais) patekdavo tie Kauno meno mokyklos atstovai, kurie savo kūryboje ieškojo naujosios dailės apraiškų. 

Pirmajai arsininkų parodai buvo išleistas leidinys su tekstu, kuris tapo arsininkų manifestu. Jį pasirašė tapytojai Antanas Samulevičius (vėliau – Samuolis), Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Adomas Galdikas, skulptorius Juozas Mikėnas ir grafikos dailininkai Telesforas Kulakauskas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas Steponavičius. Tų dailininkų biografijos labai skirtingos, bet jų išgarsėjimas XX a. 4 dešimtmetyje beveik vienodai stiprus ir susijęs su grupės „Ars“ parodomis. Šių dailininkų įtaka buvo ryški ir vėliau, sovietmečiu, kai daugelis lietuvių dailininkų ieškojo alternatyvų per prievartą primestam socialistinio realizmo stiliui – jie remdavosi tarpukario laikų arsininkų ideologija.

Grupinėse „Ars“ parodose dalyvaudavo ne tik manifestą pasirašę dailininkai, bet ir jų vyresni kolegos, mokytojai. Juos siejo aiškių permainų dailės srityje troškimas, naujų dailės vėjų siekis. Kokie tie nauji dailės vėjai galėjo būti XX a. 4 dešimtmečio Kauno mieste? Daug ką atskleidžia manifestas, buvęs savotiška parodos anotacija, o vėliau jo funkcija tapo dar bendresnė ir svarbesnė.

Arsininkai savo manifestą pradėjo taip: „Nuogoj ir skaudžioj apleistoj dirvoje atsirandame mes. Pro amžių akinius matom tolumoj didžią meno kultūrą. Smūtkeliai, pasakos, dainos. Ankšti, savo glūdumoj didžius mums pavyzdžius sukaupę, muziejų sienose jau paslėpti ar paprasto mūsų sutemų vėjo baigiami graužti, meno palaikai.“ Vadinasi, jaunieji dailininkai pripažino realybę – sunkią to meto dailės padėtį ir akcentavo jiems reikšmingą šaltinį – senąjį lietuvių liaudies meną.

Jauną jų maksimalizmą išreiškia savikritiškas prisipažinimas, sufleruojantis, kad bus daug eksperimentavimo, ieškojimų naujame kelyje, bet kitaip to meto sąlygomis ir neįmanoma: „Nenutildomas troškimas darbą pradėti iš naujo. Neslepiam nuo savęs, kad tai sunkus darbas ir kaip jaunos, dar nesukauptos mūsų jėgos.“ 

Dauguma arsininkų gavę stipendijas studijoms užsienyje (dažniausiai Paryžiuje), po jų grįžę namo, Kaune pasijuto Europos dailės atstovais. Tai buvo nauja patirtis Nepriklausomoje valstybėje: „Pasaulis, ypač mūsų tauta, pradėjo naują epochą. Po ištisų penkių šimtmečių mes vėl patenkam į Europos tautų didžiąsias kultūros lenktynes. Apsidairę aplinkui, įsitikinam, kad nebuvimas gilesnių meno ieškojimų arba seniai nudėvėtų meno formų pamėgdžiojimas mūsų meną žudo.“

Arsininkai visų pirma susižavėjo naujomis išraiškingomis meno formomis, tačiau jie yra ir vieni pirmųjų pareiškę apie savo socialinį ir politinį angažuotumą, išreiškę atsidavimą jaunai sukurtai valstybei, norėję tapti jos meno diplomatais užsienyje: „Mes pasiryžę šiai atgimstančiai tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių. Meno kūrinys – nauja gyvenimo realybė. Mes trokštam praturtinti mūsų gyvenimą naujom vertybėm. Mes siekiam bendradarbiauti su kitom tautom, įvesdami į bendrą meno lobyną mūsų tautos dvasią atitinkančius darbus.“

Galiausiai arsininkų manifeste galima atrasti kiekvienam tikram menininkui būdingą siekį – nepaisant priešingų nuomonių ar kritikos, jautriai reaguoti į aplinką, atradinėti ir kurti savo individualius pasaulius: „Užuojauta tiems, kurie nemurmėdami net prisitaiko nusistovėjusiam skoniui. Nemaloniai esam nustebę, matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom. Gerai numanom, kokiais žvilgsniais mus sutiks. Bet vis dėlto pradedam.“

Praėjus 90 metų po šio manifesto paskelbimo, kai kurie sakiniai ne tik šiuolaikiškai literatūriški, bet ir gana aktualūs savo turiniu, drąsiais postulatais.

Klausytis audio įrašo


Grįžti į pagrindinį žemėlapį

Kiti autoriai