Tapytoja Rasa Staniūnienė (g.1967) kuria mažo formato didžiulius dalykus. Iš pradžių atrodo, kad mažos molbertinės drobės vaizduoja paprastus gamtos motyvus, dalelę neaprėpiamos aplinkos ir kasdienybės fragmentus. Bet tyrinėjant ilgiau drobės paviršių, pasivaikščiojus ilga eile pirmyn atgal nuo vieno prie kito kūrinio, neapleidžia jausmas, kad taip išreiškiamas ne vienas ir ne eilinis dalykas, o bendresne žmogiška būsena, kuri kartais pavadinama harmoninga jungtimi su pasauliu. Ši harmonija patiriama per kasdienybės mažyčius stebėjimo džiaugsmus: iš čia ir ta begalinė trykštanti energija, persiduodanti šėliojančiais teptuko potėpiais. Tapytoja sugeba ir ekspresionistiškai laikyti teptuką, ir filosofiškai perteikti mintį.

Ramūs gamtos reiškiniai ar audringos stichijos hipnotizuoja, veržiasi iš kamerinių standartinių formatų ir kas kartą juose galima atrasti vis naujų sluoksnių; ne tik dažais turtingas tokių drobių paviršius, bet ir pasakojimo vingrybėmis, o jas išduoda nelygi, vibruojanti, ritmingai ar ne besikilnojanti plati linija.

Kristina Budrytė-Genevičė