Vytautas Povilaitis gimė 1927 m. kovo 24 d. Jiezno vienkiemyje ūkininkų šeimoje (Prienų raj.). 1944 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. Įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. V. Povilaičiui dėstė garsūs menininkai Stasys Ušinskas, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Kėdainis. 1950 m. baigęs mokslus, diplomo negavo dėl politinių priežasčių (tik 1971 m. gavo tapybos diplomą). 1958 m. sukuria pirmąjį abstraktų tapybos darbą. Iki 1960 m. sukuria daug plenerinių darbų – seno uosto Nemuno krantinėje ciklą. Tuo metu kolegos dailininkai pramina V. Povilaitį lietuviškuoju Albertu Marquet. 1972–1974 m. Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo tapybos dėstytojas. 1974–2004 m. dirbo tik kūrybinį darbą. 2004 m. datuojamas paskutinis tapybos darbas, susirgo Alzheimerio liga. 2009 m. gegužės 17 d. mirė. Palaidotas Panemunės kapinėse, Kaune.

Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje yra bene daugiausia Vytauto Povilaičio kūrinių (34), jie apima įvairiausius laikotarpius. „Pasaka“, (1968, šachmatų lenta, al., 49 x 48), „Be pavadinimo“ (1979, fanera, al., 35 x 50) ir kt. – dar iš to laiko, kuomet dailininkas buvo įspraustas į dvejopą meninį pasaulį. Oficialiuose proginėse parodose jis turėjo pristatinėti grupinių figūrų kompozicijas socrealistiniu stiliumi, nors studijoje liejo, tapė grynas abstrakcijas, modeliavo abstrahuotus motyvus. Kartais šiuos formalistinius pavyzdžius (kurie buvo draudžiami sovietmečiu) pridengdavo peizažo žanro galimybėmis ir taip pat eksponuodavo mažesnėse parodose.

Tapybinė aistra V. Povilaičio kūriniuose pasireiškia ir per keistas, neįprastas estetines plastikas, kūrybines medžiagas (tapė su statybiniais, spaustuviniais dažais, kartais paukščių plunksnomis, šepečiais, dažnai neturėjo drobės, todėl tapė ant kartono, lentų, faneros, plokščių ir pan.) – jam buvo svarbu realizuoti sumanymus bet kokiais būdais.

Dailininkas stipriai jaudindamasis išgyveno Nepriklausomybės sugrąžinimą, Lietuvos Atgimimo laikotarpį. Nevienas yra girdėjęs jo pranašiškus sapnus ar pasakojimus apie imperijų žlugimus, istorijas apie vieną iš seniausių baltų kalbų, todėl nenuostabu, kad besikeičianti istorinė situacija paveikė ir jo tapybą. Tą liudija pasikeitusios darbų temos ir pavadinimai: „Rezistencija“, 1989 m., „Tremtinių Madona“, 1992 m., „Raudonasis košmaras“, 1989 m. Tuo metu abstrakcionistas Vytautas Povilaitis ne tik per asociatyvius pavadinimus reiškė aktualijas, jis daug dėmesio skyrė ir pakitusiai tapybos raiškai.

Pirmiausiai ėmė tapyti ypač plačiais potėpiais, kartais nemaišydamas spalvų, viena stambia linija lyg kokia juosta tvėrė figūrų kontūrus ir siluetus. Kartais tokiais makropotėpiais nubrėždavo abstraktų ženklą, asociatyviai panašų į peizažą, miško ar pievos fragmentą, figūros kontūrą ar pavidalą. Bet vienu plačiu mostu nutapyti paveikslą jam buvo negana, todėl iš ankstesniųjų laikų jis dar perėme koloringą smulkesnį viršutinio sluoksnio užbraukymą. Šis viršutinis apdangalas ar žiūrovui užleista ant akių daug ką pasako apie patį dailininką, bet daug ką ir nuslepia, todėl didelės erdvės pasilieka stebėtojo fantazijoms. Vytauto Povilaičio ypatinga tapybinė stilizacija vėl, kaip senais laikais laužė pagrindines taisykles, apibendrindavo vaizdą, kontrastus įausdavo greta, tarsi lietuvių liaudies raštuose.

Tokioje tapyboje šalia sugeba atsidurti ir visiškai priešingi poliai, ir skirtingos prasmės (pvz., „Rezistencija“, 1989, dr., al., 100 x 180): tapytojas viską užtemdo, surimuoja, pripratina žiūrovą prie niūraus ar rėksmingo fono, bet harmoningai potėpiais atskleisdamas mums fasadinį vaizdą – jis kartu teigia: tai, kas niūru ir baiminga, neišsprendžiama tarsi miško tankuma ir raizgalynė, gali išgelbėti nuo pražūties ir suteikti vilties. Toks yra paradoksalus tapytojas Vytautas Povilaitis.

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė

KMMF dokumentinis trumpametražis filmas „Visas gyvenimas – tapyba“ (2019 m.) pristato Vytauto Povilaičio gyvenimą ir kūrybą. Filmo premjera įvyko 2019 m. kovo 16 d. Kauno Paveikslų galerijoje. Filmas buvo rodomas visose KMMF organizuotose V. Povilaičio kūrybai skirtose parodose: Kaune, Vilniuje, Telšiuose bei MO muziejuje, viešos paskaitos metu. premjera įvyko 2019 m. kovo 16 d. Kauno Paveikslų galerijoje. Filme naudojami įvairių archyvų dokumentai ir skirtingų fondų paveikslai: iš Nac. M.K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus fondų, iš LDS Kauno skyriaus archyvo, iš KMMF, LDS galerijos „Meno parkas“, Liutauro Šuto, Dovilės Ražanskienės, Neringos Blaževičienės, Birutės ir Ramūno Garbaravičių, Dalios ir Egidijaus Aleksandravičių, Aivaro Povilaičio kolekcijų. Filme naudotos Romualdo Požerskio, Juozo Povilaičio, Aivaro Povilaičio, Rymanto Penkausko, Dariaus Petrulio, Tomo Genevičiaus ir nežinomų autorių fotografijos. Filme kalbinami V. Povilaičio draugai ir artimieji, meno kolekcionieriai: skulptorius Robertas Antinis, tapytoja Laima Drazdauskaitė, kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas, Eglė Andziukevičienė, Dovilė Ražanskienė, Lilija Vilpišauskienė, Arvydas Žalpys. Pateikiamos menotyrininkių Valerijos Čiurlionytės-Karužienės, Raimondos Kogelytės, Violetos Juškevičiūtės ir kt. įžvalgos, tapytojų Antano Martinaičio, Povilo Ričardo Vaitekūno prisiminimai bei paties V. Povilaičio citatos. Dėkojame visiems prisidėjusiems savo nuotraukomis ir pasakojimais. Kūrybinė grupė: Kristina Budrytė-Genevičė, Tomas Genevičius, Darius Petrulis.