Rimvidas Jankauskas-Kampas gimė 1957 gruodžio 7 d. Klaipėdoje. 1972–1976 m. mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, medžio apdirbimo skyriuje. 1976–1981 m. dirbo įvairius darbus: teatro dailininku, medžio drožėju, staliumi, pagalbiniu darbininku. 1981–1987 m. Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija, VDA) studijavo tapybą. 1989 m. dirbo dėstytoju VDA Kauno Dailės institute. Nuo 1991 m. grupės „Angis“ narys, nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Per gyvenimą surengė tris personalines parodas (1989 m., 1991 m., 1993 m.), dalyvavo 15 grupinių parodų. 1993 spalio 7 d. mirė. Palaidotas Klaipėdoje, Joniškės kapinėse. Jo tapybos kūrinių yra įsigiję muziejai, galerijos; didžioji kūrybos dalis išsisklaidžiusi po privačias užsienio ir Lietuvos meno kolekcijas.

Rimvido Jankausko-Kampo brandžios kūrybos pradžia laikomi 1987 m., kada baigė VDA tapybos specialybę. 30 metų dailininkas buvo jau suformavęs savo požiūrį į tapybą, daug prie to prisidėjo ankstesnės studijos Kaune stepžukėje. Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė yra suklasifikavusi Rimvido Jankausko-Kampo intensyvų ir kontrastingą kūrybos laiką (1987–1993 m.) į smulkesnius etapus ir išskyrusi 1991-1992 m. kaip tapytojų pamėgtą plenerų metą.
Paveikslai „Lieptelis“ (1991, dr., al., 49 x 59 cm) ir „Nakties peizažas“ (1992, dr., al., 60 x 80 cm) kaip tik ir yra priskirtini prie šio laiko kūrinių. Tuo metu dailininkas mėgo tapyti gamtoje, motyvų ieškojo savo gimtose vietose (lankydavosi Vakarų Lietuvoje: Ventės Rage, Kuršių Nerijoje). Jo matomi ir pasirinkti motyvai dažnai kartojasi: lieptas, raibuliuojantis, nuo saulės laidos nusidažęs vanduo, kalvelės, kopos, medis (obelis) ir kt. Tokių individualių plenerų metu dominavo nedidelio standartinio formato drobės, kuriose dailininkas savo motyvus įkurdindavo pasitelkdamas įtemptų kontrastingų spalvų junginius ir vos iš vieno potėpio sudarytas keistas formas.
„Nakties peizažas“ – vienas tokių pavyzdžių: atrodytų, kuriama paprasta, kelių planų, aiškaus horizonto, centrinė kompozicija, tačiau tą paprastumą išsklaido įtampą kelianti, pabrėžtinai bauginanti kūrinio emocija. Šioje improvizacijoje matome perdėtai drąsius storo ir plataus teptuko potėpius, kurie vos vos banguojančiomis linijomis formuoja audrą vakaro gamtoje. Prie šios nuotaikos prisideda ir mįslingi raudonos, violetinės, rudos-bordo spalvų sąskambiai. Atrodo, čia pat, paveikslo rėmuose tos spalvos uždengdamos viena kitą persimaišo ir kuriasi naujos – nakties dėmės, kur saulėtos geltonos likučius keičia balzgana mėnulio šviesa.
„Lieptelis“ – tai dar mažesniame drobės formate bandyta suvaldyti gamtos stichijų kompozicija. Paveikslo motyvas dailininkui jau įprastas, jį aiškiai signalizuoja ir pavadinimas, tačiau visa kita neįprasta – keliais mostais brėžiamas iš gamtos išsiveržiantis liepto karkasas, jo struktūra užvaldanti: vienu metu ir išsiplėtusi į visus keturis kampus, tuoj tuoj sulūšianti, tačiau kartu ir pati stabiliausia šioje gaivališkoje spalvų ir pavidalų struktūroje. Dar labiau stebina, kad audringas paveikslas toks paveikus, juk jam jėgos suteikia tik dailininko teptuko mostai, potėpiai ir spalvų seniai įsisąmonintas derinys, jokiais kitais efektais (kaip pvz., didžiulis arba nestandartinis paveikslo formatas, koliažo ar kt. pridėtiniai akcentai) tapytojas nežongliruoja. Rimvidas Jankauskas–Kampas mėgdavo save pavadinti grynu formalistu, jo darbuose matome, kaip vien tik iš šito spalvų ir formų šaltinio jis sugebėjo pakeisti lietuviško peizažo supratimą ir tradiciją.

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė

Apie Rimvido Jankausko–Kampo kūrybą kiti tekstai:

Vytautas Paplauskas. Tapybos enfant terrible. Paroda „Kampas: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“, 7 meno dienos, 2018 vasario 9 d.