Gimė 1939 m. Vandžiogaloje, gyveno Kaune. 1950–1957 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje (dabar Dailės gimnazija). 1964 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Valstybinė dailės akademija, VDA). A. Martinaičio studijoms ypatingai svarbus buvo jo pagrindinis dėstytojas Antanas Gudaitis, jo tapybos mokykla. Nuo 1965 m. pradėjo dalyvauti grupinėse parodose. Nuo 1969 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje, 1996 m. mokyklai suteiktas A. Martinaičio vardas (Kauno A. Martinaičio dailės mokykla). Rašė eilėraščius. 1994 m. išleista menininko poezijos rinktinė „Paskui medinį arkliuką“ (Kaunas: „Nemunas“). Mirė 1986 m. birželio 20 d. Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse. Po mirties, 1987 m. apdovanotas Valstybine premija.
Paprastai, Antaną Martinaitį mėgstama pristatyti pagal žanrinę tapybą; išskaičiuojama, kiek daug jis sukūrė natiurmortų, peizažų ar figūrinių kompozicijų; žanro pagrindimą sutvirtina ir dažnai pavadinimuose pasikartojantys žodžiai – natiurmortas, peizažas ar kokio peizažinio motyvo įvardinimas. Tai nestebina, nes kalbame apie XX a. 7–9 dešimtmečių tapybą, kuri dar turėjo vienaip ar kitaip atstovauti savo tapybos cechui su ribotomis taisyklėmis. Ir norint drąsiai spręsti kompozicijos, judėjimo įspūdžio, formos ar sodrių spalvų klausimus drobėje, buvo būtina apsidrausti tradiciniu žanriniu rėmu.
Dabar galime Antaną Martinaitį pamatyti ir istoriškai, įjungiant tuometinį oficiozinį kontekstą, ir laisvai atsitraukus per laiko distanciją. Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje yra du tapybos darbai, iš skirtingų periodų: „Vakaras prie ežero“ (1965, kart., al., 40 x 45 cm) ir „Latofagai“ (1980, kart., al., 57 x 80 cm). Vienas jų sukurtas ką tik po studijų, matyt, ruošiantis vienai pirmųjų „jaunųjų dailininkų“ parodų. Kitas tapybos darbas – jau subrendusio ir pripažinto autoriaus kūrinys. Tačiau bendrą estetinę stilistiką ir menininką dominančius tapybinius klausimus lengva atsekti iš abiejų kūrinių. A. Martinaitis nuo pirmųjų parodų „pranešė“ apie savo stilių ir jo tapybą buvo lengva įsidėmėti bei nepamiršti.
Tapytoją domino kaip iš tikros, kasdienės erdvės fizikos dėsnių pereiti prie įsivaizduojamos panoramos metafizikos. Tarsi iliuzionistas jis pripildydavo plokštumą perregimų figūrų, fantastinių pavidalų, jų gausa tikrai atrodo neįmanoma mažame plote ir nepaklūstanti realistiniam peizažui ar statiškam natiurmortui. Veikiau tai sapno erdvės, kurios nematerialius dalykus paverčia sunkia medžiaga, o konkrečius motyvus išskaido ryškiomis geltonomis, raudonomis ar rudomis linijomis ir grubiais taškais. Sapne viskas aišku; ilgiau įsižiūrėjus ir pripratinus akis prie tamsių daug kartų užtapytų A. Martinaičio fonų, mums irgi aiškėja pagrindinių figūrų reikšmė paveiksle ir nepaprasti jų išsidėstymo pasirinkimai. Tokią tapybą lengva prilyginti teatro scenai, kur personažai juda iš vienos vietos į kitą tik pagal režisieriaus sumanymą. Toks įsidėmėtinas, sustyguotas komponavimo būdas išliko per visą A. Martinaičio gyvenimą, jis įkvėpė ir kitus ieškoti savitų meninių sprendimų kasdienybės dėsniuose.
Dr. Kristina Budrytė–Genevičė