Edmundas Saladžius

Be pavadinimo, 1979
litografija, 14x17,5

Be pavadinimo, 1990
Popierius, pieštukas, 30x44,5

Be pavadinimo, 1986
Litografija, 26x25,5

Be pavadinimo, 1986
Litografija, 18x20,5

Be pavadinimo, 1986
Litografija, 21x26

Iš ciklo "Tą pačią naktį", 1992
Linoraižinys, 86x61, 6/10

Iš ciklo „Tą pačią naktį", 1989
Linoraižinys, 61x86

Iš ciklo „Tą pačią naktį", 1993
Linoraižinys, 61x86

Edmundas Saladžius gimė 1950 m. birželio 16 d. Kaune. 1968 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą (dabar Dailės gimnazija). 1968–1974 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), grafikos specialybę.

1975–1992 Kauno keturmetės vaikų dailės mokyklos mokytojas. Parodose dalyvauja nuo 1975 m. Nuo 1992 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas), 1996–1999m. buvo rektorius, nuo 2003 m. – profesorius. 1996 m. „Nemuno“ žurnalo redakcijos premija už iliustracijas. 2014 m. Pirmasis kvadrienalės Q14 mecenatų Kristinos ir Vidūno Mekšrūnų prizas, nominacija – „Už šiuolaikinių menininkų pilietinį aktyvumą“. Dailės sritys: lakštinė grafika, knygų grafika ir iliustracija, estampas, plakatas, piešinys, akvarelė.

Tarp Edmundo Saladžiaus bičiulių – labai daug tapytojų, jis lankosi jų parodose stebi tapybos pasaulį, bet kai prakalba apie grafikos kūrybą, teigia, kad grafika jokiais būdais negali giminiuotis su tapyba. Iš čia išplaukia jo grafikos ideologija – demokratinis ir meninis būdas aiškiai (be pustonių, be atspalvių) ir plačiai (daug kartų tiražuojant) pranešinėti visuomenei kūrybines reikšmes ir prasmes. Menininkas puikiai jaučia ne tik linijos ir balto-juodo lapo jėgą vizualiuosiuose menuose, bet ir jam būdingu aštriu stiliumi kalba įvairiais klausimais, rašo vitališkus tekstus.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu grafiką domino litografijos technika. KMMF kolekcijoje yra tokios technikos (iš XX a. 8–9 dešimtmečių) grafikos pavyzdžių. Dailininkas prisimena, kad po 1986 m. litografijos atsisakė, nes Kaune dirbti ta technika buvo sudėtinga. Litografinis akmuo Kaune buvo tik dailės mokykloje, kūrinius viešoje vietoje dažnai nučiupinėdavo moksleiviai, darbas buvo varginantis. Stebina, kad litografijos kūriniai tokie subtilūs, netriukšmingi, bet iškalbingi buvo atspausti ne individualioje studijoje.

Vėlyvesnio periodo ciklo „Tą pačią naktį“ (linoraižiniai, 1988–1993 m.) kūriniai buvo sukurti visiems žinomų permainų laikotarpiu. Anot E. Saladžiaus, tai buvo pagarbos ženklas žmonėms, budėjusiems, žuvusiems prie Vilniaus televizijos bokšto, kariams, kritusiems dar netvirtos valstybės pasienyje. Žūtbūtinius dalykus buvo galima pranešti tiktai juoda spalva. Šiame cikle jos ir nepagailėta. Stiprėjanti, grėsmingai intensyvėjanti juoda E. Saladžiaus cikle „Tą pačią naktį“ skverbiasi į žiūrovo sąmonę, kaip to meto nenuspėjami įvykiai. Ši spalva simbolizuoja ilgai slėptą, nutylėtą istorinę tiesą.

Viso ciklo išryškėjusių formų fokusai dažnai kaitaliojami, jie tarsi sukarpyti iš buvusių piešinių fragmentų, priderinti. Taip paliekami keli siluetai, vedantys ir orientuojantys žiūrovo žvilgsnį į akliną, juodą erdvę. Tokie rakursai, dėmesio centrai keičia figūrų charakterį – sušaržuoja ir drastiškai apibendrina visą vaizdą, atrodo, ir juoda slepia ne baltą popierių, o lendančias iš chaoso fantazijų chimeras.

Ir kiti dailininko kurti ciklai visad turi daug sąsajų su visuomenės apsisprendimo klausimais, vaizduojamo meto svarbiausiais įvykiais.  Nes, anot E. Saladžiaus, socialinė grafika gali labai daug ką: „Lakštinė grafika labiau negu kuri kita klasikinės dailės rūšis patirdavo ir tik jai vienai būdingomis raiškos formomis išreikšdavo savo gyvenamojo meto aktualijas. Iškylanti temos traktavimo, laisvės ir servilizmo dilema visada buvo dailininko interesų epicentras, tačiau grafikos menas dėl tiražo fenomeno turi didesnes ryšio su savo epochos sociumu patirtis. Todėl dailininkas grafikas turi būti ne tik profesiškai pasirengęs, jis turi ir ypatingai atidžiai bei kritiškai formuoti savo pasaulėžiūrą“.

 

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė