Laima Drazdauskaitė

Vakaras
122x92, drobė, aliejus

Laima Drazdauskaitė gimė 1947 m. rugsėjo 29 d. Kaune. 1963 m. baigė Kauno vaikų dailės mokyklą (dabar Dailės gimnazija). 1968 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1969 m. dirba mokytoja (nuo 1996 m. mokytoja – ekspertė) Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. 1993 – 2002 m. asistentė VDU Menų fakultete, nuo 1996 m. dėsto tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno dailės fakultete; Tapybos katedros profesorė. Tapytoja yra gavusi daug tarptautinių ir respublikinių apdovanojimų ir stipendijų. Nors tapytoja intensyviai dalyvauja grupinėse parodose (apie 100), bet personalines parodas rengia retai. Ji ypač jautri šviesos kokybei, įdėmiai renkasi natūralios šviesos parodinį apšvietimą, galvoja konceptualias temas parodoms (pvz., paskutinioji personalinė paroda „Avarinis išėjimas“). Be kolekcionierių, kūrinių yra įsigiję pagrindiniai Lietuvos muziejai.

Tapytoja ne tik savo kalbose dažnai mini M. K. Čiurlionio tradicijos tąsos būtinumą, sąsajų ir transformacijų su tuo galimybes, bet ir savo kūriniuose ieško ir įgyvendina begalybės sąskambius su esama gamta ir kultūra. Todėl simbolinių formų apgaubti pirmi sluoksniai prasimuša jau nebe kaip paprasta kelionė į mišką ar prie vandens, o kaip permąstytų čiurlioniškų vizijų tradicija.
L. Drazdauskaitė nutapo paveikslą ne iškarto: „galvoju, ruošiuosi ilgai, bet padarau po to greitai“. Dailininkė mėgsta darbus studijoje. Studijoje galima ramiai apmąstyti vaizdus, sumanymus ir mintis. Jeigu pleneras skirtas spontaniškam jausmui ir polėkiui, tai studija sukurta dėl ilgesnio proceso kūrinių tam, kad jie suskambėtų.
Tapyboje ji naudojasi kai kuriais peizažo žanro dėmenimis: praretėjusios girios, atviros pievos ar ūkanotų miško tamsybių, t.y. visais įmanomais mūsų santūrios gamtos atspalviais, kraštovaizdžio planais, bet tik tam, kad surastų pagrindinį filosofinį šaltinį – nuolatinės laiko ir erdvės jungties vizualizacijas.
Nujausdama kiekvienos organinės ir neorganinės gamtos dalelytę, dailininkė kartais praleidžia nebereikšmingus pirmaplanius objektus ir akcentuoja tolumas, visas plokštumas užliedama žiedadulkėmis suvilgytais fonais. Panašius dalykus matome ir kolekcijos tapybos darbe „Vakaras“ (92 x 122, dr., al.). Čia paveikslo viršutinės dalies svarbumas išauga savo dydžiu, bet siauros horizonto tamsumos įsuka į lietų, miglą ir ūkus visas paveikslo plokštumas ir gilumas, ir žiūrovas pradeda abejoti, kurie vingiai, keliai ar teritorijos yra reikšmingiausi?
Simbolius mėgstanti dailininkė sugeba vien monochromine tonacija nutapyti tokius gamtos reiškinius, kaip monotonišką lietaus lijimą, lašų kritimą ant perregimų, skaidrių arba murzinų ir miglotų paviršių. Tačiau to dar negana, pro šiuos paviršius prasiveržia grafiškas ornamentas sudarytas iš kur ne kur žydros spalvos (dangaus?) brūkšnelių.
Taip stebint, iš ko sudarytas tapybos paviršius, lengvai supoetiname paprasčiausią aplinką, įvardiname ją kaip kitokio pasaulio oazę, kurią matant raibsta akys ir kažkas verčia ilgėliau užsižiūrėti. Netikėtai atrandami, gamtoje akimirką tveriantys vaizdai, pavidalai pamatomi tik dėl įsijautusio tapytojos žvilgsnio. Tapytojos, kuri sugeba derinti ir optinius žaidimus, ir judėjimo įspūdį, o spalvas ir jų gausius perdirbinimus transformuoja į šviesą.

Kristina Budrytė-Genevičė

Apie Laimos Drazdauskaitės kūrybą kiti straipsniai:

Kristina Budrytė–Genevičė. L. Drazdauskaitė tapyboje – kaip D. Kajokas poezijoje. Kauno dienos priedas Santaka. 2017 gruodžio 29 d.