Edmundas Frėjus (1949-2009), kalvystės meistras ir skulptorius, gimė 1949 m. Tauragėje. 1976 metais baigė meninio metalo apdirbimo specialybę tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume. Kūrybos metais, kaldamas medalius, mažąją plastiką, skulptūras, aktyviai integravosi į Lietuvos meninį gyvenimą, surengė nemažai personalinių parodų.
E.Frėjus, vienas iš nedaugelio menininkų Lietuvoje, skulptūras ne liejo, o kalė iš įkaitintos geležies luito kalvėje, naudodamas tradicinius kalvystės įrankius. Šios skulptūros nenudailintos, nepoliruotos, su aiškiu karščio, plaktuko pėdsaku. Jo kūriniuose galime pamatyti ne tik „išbaigtą“ galutinį vaizdą, bet ir atsekti visą kūrybos procesą, pagrįstą tikslumu, tobulos meistrystės, unikalaus talento ir fantazijos derme.
E.Frėjaus biografija – tarsi galynėjimosi su geležimi istorija. Ir ne tik su geležimi, bet ir pačiu gyvenimu – su tuometiniu valstybės požiūriu į meną, oficiozine Lietuvos dailininkų sąjungos pozicija, kategorišku menininko-amatininko statusu. Su tokia samprata kovojančiajam reikėjo daugiau užsispyrimo, daugiau talento ir daugiau humoro jausmo. Save Edmundas Frėjus laikė tiesiog kalviu. Jis sugebėjo savo talentą išvystyti sovietinės santvarkos ir savaip formuojamos meno istorijos metais. Jo karštoje geležyje užgimusios ir užgrūdintos figūros laužė stereotipus, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę žavėjo Lietuvos, Prancūzijos ar Izraelio publiką.
Laisvėjanti rinka, inovatyvios meno kryptys bei smalsaus individo ieškojimai vedė link savito kūrybos braižo. Medalio reljefus ir taikomosios dailės kūrinius pamažu keitė juodo metalo skulptūros. „Į geležį žiūriu kaip, pavyzdžiui, į plastiliną, iš kurio gali daryti, ką nori“ – apie kūrybai pasirinktą medžiagą kalbėjo Edmundas Frėjus. Kalviui metalas – medžiaga, kurią jis pažįsta, jaučia, moka išnaudoti visas galimybes ar „užgaidas“. Meistriškumo ir kartais netikėto rezultato dermė leidžia šaltą ir kietą metalą paversti gyva plastiška medžiaga, kuri, kol karšta, paklususi įgudusio meistro plaktukui, sustingsta neįtikėtinais gyvais pavidalais. Svarbiausias kalvystėje išlieka darbo procesas, medžiagos paklusnumas turi būti sąlyga greitam gaminio ar skulptūros formavimui. Tokiam procesui reikalinga greita reakcija, tempas, didelė fizinė jėga.
Edmundas Frėjus sava meistryste prikėlė skrydžiui ne tik žmones, deives, angelus, paukščius, bet ir keistus abstrakčius tvarinius. Lipdant žmogaus figūrą, visumą įmanoma turėti iš karto, o kalvystėje reikia jungti gabalą prie gabalo. Tam reikalingas pagrindinis elementas, formos išeities taškas. E.Frėjaus skulptūrose tokiu išeities tašku buvo žmogaus torsas – centrinė kūno dalis. Torsu išreiškimas kūno judesys, plastika. Jis dažnai išlenktas, žmogus išpūsta krūtine, atloštais pečiais. Tokią veržlią formą derinant su metale išsivysčiusiais sparnais, gaunamas vaizdas išreiškia norą kilti, skristi. Šį įspūdį papildo ir išlenktas kaklas, atlošta galva, žvilgsnis, kaip ir kūno orientacija, nukreiptas aukštyn – į dangų. Torso forma darbo procese arba „uždaroma“ arba ištempiama, pratęsiama galūnėmis, sparnais. Žvelgiant į šias skulptūras gali pasirodyti, kad pirminį geležies luitą norima maksimaliai transformuoti, ištempti iki begalybės, kai lieka neišbaigtos, išilgėjusios galūnės, tarsi medžiagos smulkmenoms nebepakanka.
Didelę E.Frėjaus kūrybinio palikimo dalį sudaro įvairūs moters figūros pavidalai, moteriško kūno traktuotės. Amazonės, angelai ar realistinio pavidalo, tik sparnais puoštos moterys. Žvelgiant į šį figūrų spektrą, matomi akivaizdūs atvaizdavimo kontrastai. Karinga atletiško kūno amazonė, pabrėžiant jos mitinę dievišką kilmę kontrastuoja su moteriškų apvalumų, apkritusiais nebejaunų moterų kūnais ar siurrealistiniais, persunktais bjaurumo estetika moteriškais pavidalais. Medžiagos naudojimas ir šiose skulptūrose lieka būdingas E.Frėjui: perkaitinta geležis, likęs ugnies pėdsakas, grubi faktūra, natūralūs rūdžių paveikti tonai.
Daugybėje E.Frėjaus skulptūrų vis kartojosi sparnų, kaip laisvos kūrybinės minties simbolio, motyvas. Besparnio paukščio figūros ir žmogaus-paukščio sintezė jungia animalizmą su siurrealizmu, dekoratyvumą su meistryste. Įvaizdis čia tampa stipresnis nei natūra, siluetas svarbesnis už formą.
Sigita Aleksandravičiūtė