Alfonsas  Vilpišauskas

Mėlynas Šilavotas, 2002
drobė, aliejus, 66x73,5

Pagoniškas motyvas, 1999
drobė, aliejus, 100x100

Cimaniūnai, 1994
drobė, aliejus, 81x130

Žemaičių kalvarija I, 1995
drobė, aliejus, 110x85

Žemaičių kalvarija II, 1995
drobė, aliejus, 110x85

Eglės A. portretas, 1999
30x41, popierius, grafitas, aliejinė pastelė

Piliakalnis (Pašlavončio), 1992
kartonas, aliejinė pastelė, 21x29,5

Sedos bažnyčia, 2000
popierius, kreidinė pastelė, 32x39

Eskizai portretui (Eglės A.), 1998-1999
popierius, grafitas, aliejinė pastelė, 30x41

Alfonsas Vilpišauskas gimė 1945 birželio 9 d. Savidonių kaime (Ukmergės r.). 1960–1964 m. mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje. 1964 m. įstojo į LTSR valstybinį dailės institutą Vilniuje. 1975 m. baigęs šį institutą įgijo dailininko tapytojo ir pedagogo specialybę. 1975–1978 m. Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo dėstytojas; nuo 1978 m. Kauno keturmetės vaikų dailės mokyklos tapybos mokytojas, nuo 1995 m. – mokytojas ekspertas. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2015 gruodžio 21 d. mirė Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Dailininkas kūryboje per ekspresijos pradmenis fiksuodavo bene visus žmogiškus potyrius ir emocijas. Jo tapyba išliko daugiasluoksnė, prisodrinta mįslingos erdvės, išminties ir ramybės, liūdesio ar audros metaforų, ir šie efektai priklauso autoriaus suformuotai tapybos aurai.
Žiūrovui sunku būtų tą vaizdą pamatyti realiai – jis tarsi pramoksta regėti kraštovaizdį tapytojo akimis. Kas matė Vilpišausko tapybą, tam pūvantys obuoliai bus neatsiejami nuo mėlynos tvoros ir žemės, o aviliai prie klėtelės visada primins gintarinę medaus spalvą; ankstyvas sniegas turės savo atspalvius, o vasara ir ruduo, šie sodrių spalvų metų laikai – juos nusakančius motyvus, šviesos atspindžius ir nematytas mėlynos spalvos tolumas.
Sudėtinga, maišyta ir ne, mėlyna spalva „sutvarkydavo“ visą kompoziciją – horizontą, plokštumą ir erdvinę struktūrą. Keli mėlynos ploteliai ar brūkšniai suduodavo kitoms spalvoms galingą ir paskutinį smūgį – sunkūs didžiuliai plotai, rudos ir žalios atspalviai pasitraukdavo, kiek tik reikia nuo neįprastai arti atsirandančios mėlynos. Atrodo, kad tai „tik“ spalvos, bet jos aiškiai ir garsiai kalbėjo tapytojo vardu.
Anksčiau esu pavadinusi tapytoją Lietuvos kaimų metraštininku. Ne kiekvienas dailininkas aplanko daugybę kaimo vietovių ieškodamas savojo motyvo, savojo spalvų šėlsmo. A. Vilpišauskas ir pats yra prisipažinęs, kad vasarą sukaupti gamtos vaizdai yra jo laikas ir gyvenimas, mat tada tapo, jaučia ir „geria“ tuos potyrius, o po to dar gali tuo gyventi ir žiemos periodu, visa tai savos studijoje permąstydamas. Savo tapybos šaltiniu A. Vilpišauskas laikė giminaitės, kaimo audėjos raštų palikimą: „Tie likę atmintyje ornamentai, spalvos, jų deriniai kažkaip išnyra, ir aš taip imu džiazuoti, taip pavarau prisiminęs“, – yra sakęs dailininkas 2011 m.
Paveikslai „Cimaniūnai“ (1994, dr., al., 81 x 130), „Žemaičių Kalvarija“ I, II (abu 1995, dr., al., 110 x 85), „Pagoniškas motyvas“ (1999, dr., al., 100 x 100), „Mėlynas Šilavotas“ (2002 m., dr., al., 66 x 73,5 cm) – skirtingų metų, bet visi jie iš kelionių po Lietuvos vietoves, visi jie prisodrinti A. Vilpišausko „džiazavimo“. Ankstesnioji tapyba – „Cimaniūnai“, „Žemaičių Kalvarija“, „Pagoniškas motyvas“ – dar išlaikiusi konkretesnio lietuviško peizažo užuomazgas, jaučiamas arsininkų mėgstamas motyvas (kai ekspresyvi aplinka derinama su lietuvių liaudies skulptūros grubumu ir, kartu, subtilumu).
„Mėlynas Šilavotas“ – iš paskutiniųjų keliolikos metų etapo, kuomet vasaras tapytojas leisdavo Šilavoto Davatkyne, ten organizuodavo draugams plenerus, rengdavo parodas po atviru dangumi. Čia ilgainiui jo tapyba tapo stipriai pastozinė, motyvas visiškai suabstraktėjo, o visus pasikartojančius Davatkyno sodybos elementus (namo kampą, šulinį, obelų šakas ar padžiautus skalbinius) dailininkas paslėpė po ryškiomis, sodriomis spalvomis, nerimastingomis reljefinėmis struktūromis, išgautomis iššvirkščiant dažų tūtelės turinį tiesiai ant drobės, dažnai ir be teptuko pagalbos.
Pro paveikslo „Mėlynas Šilavotas“ dugną skverbiasi pirminiai plotai, juos ryškina arba glumina kiti paviršiai. Ir taip per faktūrinių formų ir spalvų įvairovės kaleidoskopą įmanoma pamatyti kraštovaizdį mėlynos, rudos, geltonos spalvos dėmėmis. Vis tik tai vasaros pabaiga – nebėra žalios vešlumo, o irstantys tamsiai ir šviesiai rudi dar gyvos gamtos sluoksniai maišosi ir niekaip iki galo nepersimaišo su dangiškomis mėlynomis aukštybėmis. Mes matome visus įmanomus sluoksnius, galime atsekti pirminį gruntą. Tai priminimas, kad iš ypatingų ekspresyvių spalvinių dėmių kuriamas peizažas visad turės neužbaigtumo, mįslingos erdvės, išminties ir ramybės metaforų, kas ir yra A. Vilpišausko tapybos aura.

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė

Kiti straipsniai apie Alfonso Vilpišausko kūrybą:
Kristina Budrytė–Genevičė. Alfonsas Vilpišauskas ir dvasinė vienovė. www.bernardinai.lt, 2015 rugpjūčio 24d.