Vytautas Povilaitis

Baltų pavasaris, 1993
drobė, aliejus, 170x182

Šokis, 1992
drobė, aliejus, 100x130

Tremtinių madona, 1992
drobė, aliejus, 187x163

Karys, 1994
drobė, aliejus, 116x88,5

Bulius, 1994
kartonas, aliejus, 35,5x49,5

be pavadinimo, 1980
lenta, aliejus, 48x39

be pavadinimo, 1979
fanera, aliejus, 35x50

Be pavadinimo,
lenta, aliejus, 39x30

Pasaka, 1968
šachmatų lenta, aliejus, 49x48

Sode, 1983
kartonas, aliejus, 35x50

Be pavadinimo, 1998
kartonas, aliejus, 33x16

Tauras, 1990
kartonas, aliejus, 24x35

Kompozicija 1A, 1993
drobė, aliejus, 40x60

Be pavadinimo, 1996
drobė, aliejus, 60x60

Be pavadinimo, 2003
lenta, aliejus, 50x76

Vitražas, 1972
drobė, aliejus, 56x166,5

Rezistencija, 1989
drobė, aliejus, 100x180

Naktis, 1970
drobė, aliejus, 70x90

Abstrakcija, 1965
kartonas, aliejus, 67x46

Švytėjimas, 1967
drobė, aliejus, 50x70

Svajonė, 1994
drobė, aliejus, 130x120

Tauras, 1990
kartonas, aliejus, 24x35

Be pavadinimo, 2004
drobė, aliejus, 94,5x57

Žiema, 2002
lenta, aliejus, 44x40

Žmogiškas, 1993
drobė, aliejus, 60x40

materija spastuose, 1998
drobė, aliejus, 100x130

Dviese, 1997
drobė, aliejus, 180x100

kompozicija, 1986
kartonas, aliejus, 65x83

Be pavadinimo
drobė, aliejus, 62x80

Šventė, 1994
drobė, aliejus, 119,5x149,5

Tvirtai stovi, 2003
fanera, aliejus, 65x123

Kompozicija,1963
drobė, aliejus, 100x110

Žemyna, 1984
fanera, aliejus, 117x97

Pajūris, 1992
kartonas, aliejus, 50x70

Šokis, 1997
drobė, aliejus, 40x120

Vytautas Povilaitis gimė 1927 m. kovo 24 d. Jiezno vienkiemyje ūkininkų šeimoje (Prienų raj.). 1944 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. Įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. V. Povilaičiui dėstė garsūs menininkai Stasys Ušinskas, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Kėdainis. 1950 m. baigęs mokslus, diplomo negavo dėl politinių priežasčių (tik 1971 m. gavo tapybos diplomą). 1958 m. sukuria pirmąjį abstraktų tapybos darbą. Iki 1960 m. sukuria daug plenerinių darbų – seno uosto Nemuno krantinėje ciklą. Tuo metu kolegos dailininkai pramina V. Povilaitį lietuviškuoju Albertu Marquet. 1972–1974 m. Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo tapybos dėstytojas. 1974–2004 m. dirbo tik kūrybinį darbą. 2004 m. datuojamas paskutinis tapybos darbas, susirgo Alzheimerio liga. 2009 m. gegužės 17 d. mirė. Palaidotas Panemunės kapinėse, Kaune.

Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje yra bene daugiausia Vytauto Povilaičio kūrinių (34), jie apima įvairiausius laikotarpius. „Pasaka“, (1968, šachmatų lenta, al., 49 x 48), „Be pavadinimo“ (1979, fanera, al., 35 x 50) ir kt. – dar iš to laiko, kuomet dailininkas buvo įspraustas į dvejopą meninį pasaulį. Oficialiuose proginėse parodose jis turėjo pristatinėti grupinių figūrų kompozicijas socrealistiniu stiliumi, nors studijoje liejo, tapė grynas abstrakcijas, modeliavo abstrahuotus motyvus. Kartais šiuos formalistinius pavyzdžius (kurie buvo draudžiami sovietmečiu) pridengdavo peizažo žanro galimybėmis ir taip pat eksponuodavo mažesnėse parodose.

Tapybinė aistra V. Povilaičio kūriniuose pasireiškia ir per keistas, neįprastas estetines plastikas, kūrybines medžiagas (tapė su statybiniais, spaustuviniais dažais, kartais paukščių plunksnomis, šepečiais, dažnai neturėjo drobės, todėl tapė ant kartono, lentų, faneros, plokščių ir pan.) – jam buvo svarbu realizuoti sumanymus bet kokiais būdais.

Dailininkas stipriai jaudindamasis išgyveno Nepriklausomybės sugrąžinimą, Lietuvos Atgimimo laikotarpį. Nevienas yra girdėjęs jo pranašiškus sapnus ar pasakojimus apie imperijų žlugimus, istorijas apie vieną iš seniausių baltų kalbų, todėl nenuostabu, kad besikeičianti istorinė situacija paveikė ir jo tapybą. Tą liudija pasikeitusios darbų temos ir pavadinimai: „Rezistencija“, 1989 m., „Tremtinių Madona“, 1992 m., „Raudonasis košmaras“, 1989 m. Tuo metu abstrakcionistas Vytautas Povilaitis ne tik per asociatyvius pavadinimus reiškė aktualijas, jis daug dėmesio skyrė ir pakitusiai tapybos raiškai.

Pirmiausiai ėmė tapyti ypač plačiais potėpiais, kartais nemaišydamas spalvų, viena stambia linija lyg kokia juosta tvėrė figūrų kontūrus ir siluetus. Kartais tokiais makropotėpiais nubrėždavo abstraktų ženklą, asociatyviai panašų į peizažą, miško ar pievos fragmentą, figūros kontūrą ar pavidalą. Bet vienu plačiu mostu nutapyti paveikslą jam buvo negana, todėl iš ankstesniųjų laikų jis dar perėme koloringą smulkesnį viršutinio sluoksnio užbraukymą. Šis viršutinis apdangalas ar žiūrovui užleista ant akių daug ką pasako apie patį dailininką, bet daug ką ir nuslepia, todėl didelės erdvės pasilieka stebėtojo fantazijoms. Vytauto Povilaičio ypatinga tapybinė stilizacija vėl, kaip senais laikais laužė pagrindines taisykles, apibendrindavo vaizdą, kontrastus įausdavo greta, tarsi lietuvių liaudies raštuose.

Tokioje tapyboje šalia sugeba atsidurti ir visiškai priešingi poliai, ir skirtingos prasmės (pvz., „Rezistencija“, 1989, dr., al., 100 x 180): tapytojas viską užtemdo, surimuoja, pripratina žiūrovą prie niūraus ar rėksmingo fono, bet harmoningai potėpiais atskleisdamas mums fasadinį vaizdą – jis kartu teigia: tai, kas niūru ir baiminga, neišsprendžiama tarsi miško tankuma ir raizgalynė, gali išgelbėti nuo pražūties ir suteikti vilties. Toks yra paradoksalus tapytojas Vytautas Povilaitis.

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė