Rūta Katiliūtė (g. 1934) – viena ryškiausių Lietuvos moderniosios tapybos figūrų, dažnai siejama su abstrahuotos, minimalistinės dailės kryptimi. Ji baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute ir ilgą laiką dirbo pedagoginį darbą, tačiau jos autorinė kūryba visada ėjo savu, gana asketišku keliu. Katiliūtė niekada nebuvo pasakojimo ar iliustratyvumo tapytoja – ją labiau domino tapybos kaip mąstymo forma, spalvos ir erdvės santykis, tylus, bet intensyvus vaizdo poveikis.

Jos kūryboje dominuoja didelio formato drobės, kuriose atsisakoma aiškių formų, siužetų ar figūratyvumo. Paveikslai dažnai atrodo beveik monochrominiai, tačiau įsižiūrėjus matyti subtilūs spalviniai perėjimai, sluoksniavimas, paviršiaus vibracija. Tai tapyba, kuri nereikalauja „suprasti“ – ji veikia per buvimą, per lėtą žiūrėjimą. Šis nuoseklus, beveik radikalus krypties laikymasis lėmė, kad Katiliūtės darbai išsiskiria Lietuvos tapybos kontekste savo vidine drausme ir koncentracija.

Ypatingą vietą jos kūryboje užima mėlyna spalva. Tai ne dekoratyvinė ar simbolinė mėlyna, o veikiau erdvės, tylos ir begalybės spalva. Katiliūtės mėlyna dažnai siejama su dangaus, vandens ar horizonto pojūčiu, tačiau be tiesioginių nuorodų – ji kuria būseną, o ne vaizdą. Skirtingi mėlynos tonai drobėje veikia kaip šviesos laukai, leidžiantys žiūrovui „įeiti“ į paveikslą. Galima sakyti tiesiai: mėlyna Katiliūtės tapyboje nėra tema, ji yra pati tapybos esmė.

Žvelgiant į Katiliūtės kūrybą iš šiandienos perspektyvos, akivaizdu, kad jos darbai nepaseno. Priešingai – lėta, nešaukianti, bet intelektualiai griežta tapyba atrodo netgi aktualesnė perteklinio vaizdų triukšmo laikais. Mėlyna spalva čia veikia kaip atsvara chaosui: ne pabėgimas, o sąmoningas sustojimas. Tai ir yra Katiliūtės kūrybos stiprybė.