Henrikas Čerapas gimė 1952m. sausio 13 d. Papilėje(Akmenės rajonas). Gyvena Vilniuje. 1974–1978 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas). 1987 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Valstybinė dailės akademija). Tapytojas nuo 1990 m. yra grupės „Angis“ narys ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1995 m. Valstybinės dailės akademijos (VDA) dėstytojas (Tapybos katedra), 2008 m. suteiktas docento, 2013 m. – profesoriaus pedagoginis laipsnis.

Henrikas Čerapas dažnai imasi tapybinių ciklų. Įvairių laikotarpių serijiniai darbai, pvz.: „Alijošius“ (1988–1989 m.), „Dirvonai“ (1991–1997 m.), „Gelžkelis“ (1997–2003 m.) suteikia erdvę, laiką ir net siužetinę liniją tapytojui, jis nesibodi analizuoti tapybinės plokštumos, neieško tolimų horizontų (t.y. perspektyvinių žiūrėjimo taškų), jam artimas daiktas/dalykas, užpildantis visą žiūrovo akiratį čia ir dabar.

Subjektyviai apibendrindamas pasirinktą keistą motyvą, dailininkas tarsi diskutuoja su tradiciškai suprantamu peizažu tapyboje apie gylio ir plokštumos iliuziškumą. Gal dėl to menininkui tokios artimos aplinkos formos, kaip durų stačiakampis ar senos skrynios trapecija, kurių aklina plokštuma slepia visą perspektyvinį įsivaizduojamą vaizdą. Ši uždanga iškalbinga savo slėpiniais ir savo paviršiumi – atspalvių ir tonų gausybėje išsikristalizuoja pavidalai; jie abstraktūs, todėl galbūt tai ne daiktų, o baugių reiškinių pavidalai, vis dažniau sutinkami gamtoje. Tokios nuorodos atrandamos ne tik tapybiniuose darbuose, jų pilna ir akverelėse, grafikoje, piešiniuose (iš KMMF kolekcijos): „Alijošius“, 1988, akvarelė, pop., 43 x 30,5; „Alijošius“, 1988, akvarelė, pop., 63 x 37 (2 variantai); „Be pavadinimo“, 1996, kreida, pop., 40 x 50.

Tapyboje, ir ypač paskutinįjį dešimtmetį grupinėse ir personalinėse parodose autorius vis didina savos tapybos apimtis. Keliametrinės plokštumos su intensyvios juodos, pilkos ar raudonos spalvos lavina ant paviršiaus talpina savyje vis grėsmingesnes nuojautas (pvz., „The dark side of the moon 1“ ir „The dark side of the moon 2“, abu 2009-2010, dr., al., 240 x 200). Šie dydžiai ir spalvos verčia galvoti apie H. Čerapo tapybą kaip apie distopinio romano vaizdinius, nors pavadinimai kartais ir lyriški, pvz., „Debesėlis“, 1997, al., dr., 180 x 180.

Pelenais pavirtusi žemė ar lava aptekėjęs gruntas gali būti paprasčiausio asfaltuoto kelio linijos įsiterpimas į žemės gruntą. Tačiau šį skirtingų materijų, bet panašių pilkų tonų susikirtimą galime perskaityti ir kaip nelauktos žinios perdavimą apie civilizacijos ir natūralios gamtos susidūrimą ir vėl išsiskyrimą. Tada atsitinka taip, kad juoda, nors ir labai iškalbinga, viso ploto negali užpildyti (pvz., „The Last Day of My Future / Didysis penktadienis“, 2006–2007, dr., al., statybiniai dažai, asfaltinė derva, 300 x 442 cm). Paveikslo apačia tampa labai „lengva“, galima sakyti, netgi balta, palyginus su visu kitu dažų sukurtu plotu. Dėl to linijinė perspektyva nyksta ir bandome griebtis „šiaudo“ – sukuriame paskutinę panoraminę iliuziją, kad tai nuo milžiniško lango, tvoros etc., nuvarvėję mimezės likučiai. Taip pranyksta peizažas, bet išlieka iliuzija to, ko neįmanoma reprezentuoti.

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė