Artūras Morozovas

Mergina prisidega cigaretė po teatralizuoto sovietinės šventės minėjimo, kuris virto į kruvinus susirėmimus tarp ukrainiečių aktyvistų ir pro-rusiškų protestuotojų, 2014 m.

Artūras Morozovas (g. 1984 m.) – jaunosios kartos žurnalistinės, dokumentinės fotografijos kūrėjas, šioje srityje tęsiantis Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijas. Per beveik dešimtį fotožurnalisto darbo metų Morozovas nušvietė įvairius Lietuvos bei užsienio įvykius, nagrinėjo jautrias socialinias temas: dokumentavo karinius konfliktus Sakartvele, Ukrainoje, pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo suaktyvėjusią pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą. Autoriaus fotografijas publikavo tokios pasaulyje žinomos naujienų agentūros kaip „The Guardian“,  „Al Jazeera“ ir „Der Spiegel“. Morozovas buvo ir vienas iš pirmosios Lietuvoje multimedijų žurnalistikos agentūros Nanook.lt įkūrėjų.

Kurdamas dokumentinę fotografiją autorius vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis bei pasaulėžiūra, kurių mokėsi iš XX a. šeštuoju-septintuoju dešimtečiais susiformavusios vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos klasikų. Su humanistinės fotografijos tradicija Morozovą neabejotinai sieja dėmesys žmonių gyvenimams, noras juos suprasti ir fotografijoje parodyti dažnai nelengvą žmonių padėtį. Tačiau Morozovo žvilgsnis atrodo labiau analitiškas, tiriantis, nei vyresniųjų kolegų. Antans Sutkus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos klasikai apie humanistines vertybes kalbėjo apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis ir fiksavo subtilius žmogiškos patirties emocinius niuansus, o Morozovas žmogaus padėtį atskleidžia konkrečių, dažnai dramatiškų istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone.

Reporterio žvilgsnio pastabumas ir humanistinis santykis su prieš fotokemarą atsidūrusiais žmonėmis įspūdingai dera Morozovo 2014 m. fotografijoje iš Odesos, kur vyko demonstracija, skirta prisiminti šio miesto išlaisvinimą nuo vokiečių kariuomenės II Pasaulinio karo metu. Tobulai pagrindinę figūrą išskirianti kompozicija ir tikslus išraiškingo momento pasirinkimas leido fotografui parodyti tai, ką pats pavadino „gražiu karo veidu“. Viena vertus, Morozovo įamžinta demonstracija atstovavo agresorių pusę Ukrainos kariniame konfilte su Rusijos palaikomais separatistais. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis fotografas įžvelgia žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškas. Fotografas, o kartu su juo ir žiūrovas pakliūna į paradoksalią situaciją – žvelgdamas į priešo pusę, vis dar gali jausti simpatiją konkrečiam žmogui. Tačiau kaip tik tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – nepalankiomis ar net dramatiškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas ir metaforiška jo išraiška nuotraukose.

Apibendrintos vaizdinės metaforos ir konkrečių istorijos ženklų bei asmeninio žmonių gyvenimo pasakojimų apjungimas aiškus ir 2019 m. Morozovo fotografijoje iš Alaverdi vienuolyno Gruzijoje. Nuotraukoje matomos vienuolyno sienos mena Osmanų imperijos laikų paliktus pažeidimus, o mūsų dienomis čia žmonių kalbamos maldos ir išsakomi prašymai susiję su dramatiškomis jų asmeninio gyvenimo istorijomis. Šiuos skirtingų laikotarpių sluoksnius, istoriją ir individualius žmonių gyvenimus fotografijos kompozicijoje apjungia pro langą krintantys šviesos spinduliai. Tai ne tik pavykęs estetinis sprendimas, bet ir prasminis akcentas – šviesa, kaip amžinybės ir dieviškumo simbolis, neribojamas istorinių aplinkybių ir vienodai nušviečiantis skirtingų žmonių asmeninius gyvenimus. Taigi čia ir vėl konkrečių istorinių ir kultūrinių aplinkybių fone išryškėja dėmesys „paprastiems“ žmonėms ir tikėjimas juos siejančiomis universaliomis vertybėmis.

Morozovas yra vienas iš dabar kuriančių autorių, kurių darbai parodo, kad ilgametės Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijos, įgyjusios naujas formas ir tęsiamos naujuose fotografijos žanruose, gali išlikti aktualios šiandieninėje globalioje vizualinėje kultūroje.

Dr. Tomas Pabedinskas

Susiję Autoriai

Antanas Sutkus