Antanas Sutkus – vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų ir kūrėjų – gimė 1939 m. Kluoniškiuose, Kauno apskrityje ir fotografuoti pradėjo dar būdamas moksleiviu, o studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete, nuo 1959 m. dirbo laikraščio „Literatūra ir menas“, vėliau žurnalo „Tarybinė moteris“ fotokorespondentu. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė pastebi, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje „Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos“, t. y. neveikiamas kitų fotografų kūrybos ir Lietuvoje dar neatgimus kūrybinei fotografijai, kurios raidą nutraukė II Pasaulinis karas. Sutkaus pasaulėžiūrai, o kartu ir kūrybai pradžioje įtaką darė ne fotografijos, bet kitos kultūros sritys, pirmiausia – lietuvių ir užsienio rašytojų literatūra bei egzistencializmo filosofija. Vis dėlto, jau septintajame dešimtmetyje Sutkus kartu su bendraminčiais kolegomis (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) suformavo savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą – vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą.

Lietuvos fotografijos raidai svarbi ne tik Sutkaus kūryba, bet ir jo organizacinė veikla. 1969 m. jis inicijavo Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) įsteigimą ir su neilgomis pertraukomis jai vadovavo iki pat 2009 m. Tai humanistinei fotografijai Lietuvoje suteikė stiprų institucinį palaikymą.

Tarptautinei humanistinės fotografijos krypčiai Sutkaus kūryba artima žmogaus prigimties išaukštinimu, tikėjimu humanistinių vertybių ir esminių žmogiškų patirčių universalumu. Taip pat su tarptautine humanistinės fotografijos kryptimi lietuvių autorių sieja reportažinis kūrybinis metodas, kasdienio gyvenimo akimirkų, „paprastų“ žmonių fotografavimas, gebėjimas natūraliai viename kadre sujungti intuityvų išraiškingo memoneto užfiksavimą ir apibendrintą, filosofinę prasmę. Tačiau Sutkaus kūryba turėjo ir savitų, lietuviškai fotografijai būdingų bruožų. Nuo pat XX a. pirmosios pusės Lietuvos fotografams rūpėjo įamžinti lietuvių liaudies kultūrą, meną ir tradicijas, kurios buvo laikomos lietuviško identiteto pagrindu. Sovietmečiu tokie tikslai, žinoma, negalėjo būti atvirai deklaruojami, bet tikėjimas tradiciniu, kaime išlikusiu gyvenimo būdu, kaip lietuviškos tapatybės pamatu, aktualumo neprarado. Lietuvos kaimui ir jo žmonių charakteriams savo kūryboje visuomet daug dėmesio skyrė (bet jais neapsiribojo) ir Sutkus. Ypatingą autoriaus ryšį su Lietuvos kaimu lėmė ir jo asmeninė biografija. Sutkus teigia, kad jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs „vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą“, vargu ar būtų fotografas.

Daugelis svarbiausių Sutkaus kūrybos bruožų atsispindi jo darbuose „Tėvo ranka“ (1964) ir „Maratonas universiteto gatvėje“ (1959), kurie šiandien jau laikomi Lietuvos fotografijos ikonomis. Fotografijoje „Tėvo ranka“ atsiskleidžia fotografo gebėjimas kasdienio laiko tėkmėje išskirti iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas, nedramatiškas, intriguojančių istorijų nepasakojančias, tačiau emociniu ir prasmės požiūriu be galo reikšmingas akimirkas ir fotografijoje jas paversti apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis. Iš konkrečių gyvenimo aplinkybių kadravimu išskirtas tėvo rankos įsikibusio vaiko portretas tampa apibendrintu glaudaus sūnaus ir tėvo ryšio vaizdiniu.

Kita žinoma Sutkaus fotografija „Maratonas universiteto gatvėje“ išryškina kiek kitokius šio autoraus braižo aspektus. Čia už apibendrinimą svarbesnis betarpiškas tikros gyvenimo akimirkos įamžinimas ir ją užpildžiusios spontaniškos emocijos išsaugojimas fotografijoje. Žinoma, ši Sutkaus fototgrafija, kaip ir, pavyzdžiui, pranzūzų humanistinės fotografijos kūrėjų darbai, kasdienybę poetizuoja, tačiau dėl to atvaizdas tampa tik dar įtaigesnis. Dinamiška, „gyva“ šio Sutkaus darbo kompozicija perteikia jaunystės, veržlumo, atvirumo pasauliui ir gyvenimui, o kartu ir šviesaus ilgesio bei romantiškos meilės pojūtį.

Sutkaus ir kitų Lietuvos fotografijos mokyklą suformusių autorių kūrybinis debiutas XX a. šeštuoju-septintuoju dešimtečiais žymėjo bendrą kūrybinės fotografijos atgimimą Lietuvoje, o jų įtvirtinta humanistinės fotografijos kryptis mūsų šalyje vyravo net keletą vėlesnių dešimtmečių.

Dr. Tomas Pabedinskas