Vytautas Povilaitis Jaunesnysis

Be pavadinimo, 1995
aliejus, drobė, 60x80

Gimė 1970 m. Kaune, tapytojo Vytauto Povilaičio (1927-2009) šeimoje. Sūnus Vytautas specialiai nestudijavo dailės pagrindų. Pagrindinė tapybos mokykla ir vienintelis mokytojas buvo tėvas. Sūnus nuo vaikystės tapydavo, bet tik XXI a. pradžioje pradėjo dalyvauti grupinėse parodose Kaune, dailininkų pleneruose. Viena paskutiniųjų parodų – 2012 m. Kaune surengta jo ir tėvo tapybos darbų ekspozicija „Duetai: tėvas ir sūnus“. 2017 metais Vytautas Povilaitis (jaun.) staiga mirė. Palaidotas Kaune.

2012 m. prieš rengiant parodą „Duetai“ kalbinau Vytautą apie jo bendrystę su tėvu, apie jų abiejų pomėgį tapybai. Vytautas Povilaitis (jaun.) papasakojo, kad tėvas labai mėgo gamtą, dažnai jie važiuodavo į Latvijos pajūrį tapyti (ten turėjo vasarnamį). Galbūt iš pajūrio spontaniškų plenerų atėjęs įprotis, kad tiek tėvas, tiek sūnus mėgdavo vienu atsikvėpimu pradėti ir užbaigti paveikslą. Jeigu grįždavo prie darbo, tai tik gerokai vėliau; „jeigu tapyba neatlaikydavo kritikos, perdarydavo ir tėvas, ir aš, be jokių sentimentų“.

„Neatsimenu, kada pradėjau piešti. Kiek save prisimenu, tiek paišiau. Eidavau paskui tėvą, į dirbtuvę, ir tapydavau“, – prisimena dailininkas. Vytauto Povilaičio (jaun.) paskutinieji kūriniai buvo panašaus laikotarpio, kaip ir tėvo, t.y. iki 2004 m. Jis prisipažino, kad nustojo tapyti, bet gali būti, kad tik trumpam, kad tai tik pauzė, atokvėpis…

Vytauto Povilaičio (jaun.) darbuose juntama tėvo spalvų gama, technika, kartu, ir pagrindinių taisyklių nebuvimas, savotiškas „chuliganizmas“ aliejinės tapybos didelio formato darbuose. Iš tikrųjų, visa tai atėję iš tėvo, kaip vienintelio mokytojo. Vytautas Povilaitis (jaun.) pripažino, kad negalėtų studijuoti tapybos, nenorėtų, kad kas vedžiotų jį už rankos. O štai tėvo pamokos būdavo lakoniškos ir radikalios: arba gerai, arba blogai, o kur blogai, privalėjai pats suvokti ir atrasti geresnį variantą.

Vytauto Povilaičio (jaun.) tapybos darbų pavadinimai: „Pasisvečiavimas“, „Kažkur prie geležinkelio“, „Pasiekiama ir nepasiekiama“, „Moteris vynuogyne“ – atrodytų nurodo mums konkrečias vietas ir vizijas, tačiau tapytojas patarė neapsigauti – jam nėra svarbus pavadinimas, gal jis tuo metu tokį sugalvoja pagal akimirkos nuotaiką, tačiau nevertėtų jo pririšti prie vaizdo. Ir pridūrė pabaigai: „svarbiausia paveiksle – spalvų skambėjimas, arba jis yra, arba jo nėra. O visa kita niekis.“

 

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė

Susiję Autoriai

Vytautas Povilaitis