Auksė Miliukaitė

To Cleanse. New Moon, 2020. Drobė, aliejiniai dažai 110x90

River flowing in the veins, 2021, akrilas, drobė, 150x165

Auksė Miliukaitė – jaunosios kartos tapybos atstovė (g. 1990 m.) studijavo Londono Menų universitete (2009-2010 m.) ir Vilniaus dailės akademijoje bakalauro (2011-2015 m.) bei magistrantūros (2015-2017 m.) studijose (tapybos specialybė). Žymiai anksčiau (nuo 2008 m.) ji pradėjo dalyvauti tapybos grupinėse parodose, rengti personalines (nuo 2010 m.). Dar anksčiau (2007 m.) Auksė Miliukaitė yra laimėjusi fotografijos apdovanojimą tarptautiniame konkurse „Kultūrinis fotografijos paveldas“ (Prancūzija).

Tekstuose apie Auksę Miliukaitę neretai sutinkama parafrazė apie meno istorijos adaptavimą savai tapybinei prasmei sukurti – išties tai gana dažnas menininkės leitmotyvas ankstesnėje kūryboje. Čia susipina ir senųjų meistrų, ir modernistų bei šiuolaikinio meno atstovų vardai, jų kūrybos detalės. Tačiau paskutiniaisiais metais Auksė Miliukaitė domėjosi grynai abstrakcinėmis kompozicijomis. Vis tik žiūrint į jos abstraktų vaizdą, nepavyksta visiškai jo atsieti nuo meno istorijos kodų.

Štai vienas iš 2020 metų tapybinių abstrakcijų yra paveikslas „To Cleanse. New Moon“, 110 x 90 cm, 2020 metai (KMMF). Jis priklausytų tiems kūriniams, kurių spalvos ir pavidalų komponavimas turi kalbėti už save. Čia jau nebėra pirmųjų modernistų siekių kuo neutraliau, be turinio ir be daikto arba kuo daugiau nuo jų atsietai, sukurti abstrakciją.

Dabar iš toli atpažįstamų popartinių portretų ar postimpresionistų motyvų teliko tik pėdsakas,  bet ryškus pėdsakas – čaižių, elektrinių ir savaime efektingo kolorito dryžiai. Šioje spalvų puotoje klojasi istorijos, tik jos sumišusios, kaip baltosios eilės poezijoje. Tokių spalvų nutęsti platūs dryžiai, kurių tąsą sunku sekti dėl daugybės dažų sluoksnių dinamiškai išmėtytų aplink centre sudėtingą nuvarvintą pavidalą – sukuria vaiduokliškus naratyvus, kurie vėlgi kelia asociacijas. Kodėl vaiduokliškas? Todėl, kad tuo pačiu metu vaizduojama, kas kažkada buvo ir yra dabar. Potėpis parodo savo eigą laike ir tarsi kviečia bandyti atsketi jo pradžią, pabaigą arba pabėgimą, užtepimą kitu potėpiu.

Net ir viename potėpyje galima atrasti dailės istorijos užuomazgų. Kad ir paskutiniojo sluoksnio dryžis paveikslo apatinėje dalyje – atrodo tarsi transformuota Edvardo Muncho paveikslo „Mėnesiena“ švytinti, mėnulio nutvieksta kranto linija. Jeigu tik pradedame sekti potėpių dryžius arba dėmes, kurie atsiranda ir išnyksta, intriguoja ir klaidina, suprantame, kad patenkame į Auksės Miliukaitės mėnulio (iš pavadinimo) užmačias: jis gali parodyti kelią, bet gali ir užtemti, jaunaties efektas ne vien tik temdo, dengiant vienas kitą, bet ir pradeda vėl viską iš pradžių.

Kristina Budrytė-Genevičė

Susiję autoriai

Alfonsas  Vilpišauskas