Baltų pavasaris, 1993
drobė, aliejus, 170×182

Šokis, 1992
drobė, aliejus, 100×130

Tremtinių madona, 1992
drobė, aliejus, 187×163

Karys, 1994
drobė, aliejus, 116×88,5

Bulius, 1994
kartonas, aliejus, 35,5×49,5

be pavadinimo, 1980
lenta, aliejus, 48×39

be pavadinimo, 1979
fanera, aliejus, 35×50

Be pavadinimo,
lenta, aliejus, 39×30

Pasaka, 1968
šachmatų lenta, aliejus, 49×48

Sode, 1983
kartonas, aliejus, 35×50

Be pavadinimo, 1998
kartonas, aliejus, 33×16

Tauras, 1990
kartonas, aliejus, 24×35

Kompozicija 1A, 1993
drobė, aliejus, 40×60

Be pavadinimo, 1996
drobė, aliejus, 60×60

Be pavadinimo, 2003
lenta, aliejus, 50×76

Vitražas, 1972
drobė, aliejus, 56×166,5

Rezistencija, 1989
drobė, aliejus, 100×180

Naktis, 1970
drobė, aliejus, 70×90

Abstrakcija, 1965
kartonas, aliejus, 67×46

Švytėjimas, 1967
drobė, aliejus, 50×70

Svajonė, 1994
drobė, aliejus, 130×120

Tauras, 1990
kartonas, aliejus, 24×35

Be pavadinimo, 2004
drobė, aliejus, 94,5×57

Žiema, 2002
lenta, aliejus, 44×40

Žmogiškas, 1993
drobė, aliejus, 60×40

materija spastuose, 1998
drobė, aliejus, 100×130

Dviese, 1997
drobė, aliejus, 180×100

kompozicija, 1986
kartonas, aliejus, 65×83

Be pavadinimo
drobė, aliejus, 62×80

Šventė, 1994
drobė, aliejus, 119,5×149,5

Tvirtai stovi, 2003
fanera, aliejus, 65×123

Kompozicija,1963
drobė, aliejus, 100×110

Žemyna, 1984
fanera, aliejus, 117×97

Pajūris, 1992
kartonas, aliejus, 50×70

Šokis, 1997
drobė, aliejus, 40×120

Vytautas  Povilaitis (1927–2009) ir Aleksoto apžvalgos aikštelė

Vytautas  Povilaitis – tapytojas modernistas, daugiau nei prieš pusšimtį metų prikaustęs kauniečių žvilgsnius prie savo miesto urbanistinių peizažų paslapčių, ne vienam meno gerbėjui nutapęs portretą, o muziejams sukūręs monumentalių kompozicijų. Bet didžiausią susidomėjimą kėlė dar 1958 metais Povilaičio pradėtos tapyti abstrakcijos. Sovietmečiu abstraktusis menas buvo draudžiamas, kritikuojamas, cenzūruojamas, tebuvo priimtinas vienas oficialus meno stilius – socialistinis realizmas.

Pirmosios V. Povilaičio abstrakcijos buvo tamsios, su užslėptais laiptinių, besisukančių laiptų motyvais, taip pat priminė vitražo ryškių spalvų švieselių blykčiojimą tamsiame fone. Tapytojas bandė įvairiausius dažus, tapė net spaustuviniais arba grindų dažais, todėl ne visi kūriniai kokybiški, kiti dabar jau nutrupėję, dauguma neišliko. Be to, V. Povilaitis mėgo užtapyti savo kūrinius, todėl, jeigu jo darbų niekas neįsigydavo, jie pranykdavo amžiams. Viduriniame kūrybos etape tapytojas pradėjo abstrahuoti savo įprastus peizažinius motyvus, bandė atsisakyti žanrinės tapybos dėl abstrakčių kompozicijų. Yra pasakojimų, kad savo pirmąją abstrakciją nutapė Palangos dailininkų namuose, grynai sau, be jokių užsakymų. Bet tai nebuvo vienetinis atvejis, galbūt atsiduoti abstrakčioms kompozicijoms jį paskatino ne tik jūros stichija, bet ir koloringai triukšminga miesto panorama, kurią norėjosi valdyti pagal save. 

Dailininkas yra pasakojęs: „Dažniausiai tapydavau pasilipęs kur aukščiau: į Ąžuolų ar Aleksoto kalnus. Žiūrėdamas į miestą, ieškodavau spalviškai derančio motyvo. Kartais ir nerasdavau. Tuomet kartą pagalvojau: kodėl man pačiam nesusigalvojus derinio? Iš pradžių abstrahavau tik nereikšmingus paveikslo kraštus, po to visiškai išdrąsėjau. Bet į parodas abstrakcijų nepriimdavo.“

Vytauto Povilaičio polinkį vaikščioti pėsčiomis po miestą ir ieškoti savojo motyvo yra užfiksavęs ne vienas to meto kolega, bičiulis. Poetas Gintaras Patackas yra pasakojęs, kad ryte Laisvės alėjos kavinėje dailininkas išgeria kavos ir bėga tapyti. Tapytojas Antanas Martinaitis, savo metu dar ir rašęs kritikos straipsnius apie savo kolegas, yra teigęs, kad Povilaičiui sunku išbūti net dieną netapius, „nebodamas oro sąlygų žiemą ir vasarą eina tapyti į gamtą“. Kitas garsus tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas, tuo metu gyvenęs ir kūręs Kaune, jubiliejaus proga gyrė Povilaitį, esą Vytauto drobės gimsta Aleksoto, Marvelės, Žaliakalnio šlaituose. Būtent čia, miesto slėniuose ir upių krantuose, yra pirmosios ir tikros dailininko dirbtuvės, čia „Vytautas valandų valandas stebėjo šviesos kaitą tarp Nemuno ir Neries upių, čia Vytautas nutapė šimtus pirmųjų etiudų.“

Peržiūrėję Vytauto Povilaičio biografiją, galime nujausti, kodėl jis rinkosi tokį nuolatinio vaikščiojimo modelį. Dailininkas nedaug metų dirbo valdišką darbą: keletą metų etikečių dailininku Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir dar keletą metų dėstė dailės dalykus vadinamoje stepžukėje (buv. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas). Todėl rutininis darbo valandų grafikas ir atostogų metas, darbo ir laisvalaikio opozicija jam neegzistavo. Kur nors išvažiuoti vien tik dėl kūrybos arba laukti, kol galės laisvalaikiu tapyti, jam nereikėjo. Nors vienu metu turėjo įsigijęs Lietuvoje sodybų (vieną Latvijos pajūryje), bet tapyti mieste mėgo lygiai taip pat kaip ir sodyboje, gamtoje. Ilgainiui visi priprato prie jo intensyvaus tapymo, produktyvumo, o pats dailininkas dėl nuolatinės tapybinės praktikos galėjo vis labiau eksperimentuoti.

Vytautas Povilaitis (1927–2009) gimė Jiezno vienkiemyje (Prienų raj.). 1944 baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. 1944–1950 studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (dėl politinių priežasčių tapybos studijų diplomą gavo tik 1971). Nuo 1953 dalyvavo dailės parodose. 1972–1974 dėstė tapybą Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos menų ir ugdymo fakultetas). Nuo 1974 dirbo tik kūrybinį darbą. 2004 datuojamas paskutinis tapybos darbas.

Nors Vytautas Povilaitis per savo gyvenimą neturėjo valstybinių apdovanojimų (tik formalių garbės raštų jubiliejų proga už „ilgametį kūrybinį darbą“), bet savo laiku buvo bene populiariausias ir kauniečių labai mėgstamas dailininkas. 

Vytauto Povilaičio kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis  M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kauno modernaus meno fondas, MO muziejus, kiti privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. 

Kiti autoriai