Rotušės aikštės skliautai. Audronės Petrašiūnaitės kūryba

5


Audronė Petrašiūnaitė

Klausytis garso įrašo

Audronės Petrašiūnaitės kūryba

Rotušės a. 26/27 pastatų kompleksas XX a. pab. – XXI a. pr. buvo ir oficiali dailininkams skirta erdvė, ir neoficiali meniškos prigimties jaunuolių susibūrimų vieta. Ir dabar čia tebeveikia kavinė „Skliautai“ – tuo metu vadinta kultine laisvo pasaulio erdve. Kavinė mėgo savo publiką, dailininkams išduodavo savas korteles (tuo metu tai buvo naujovė), taip savotiškai paremdama ir inicijuodama savo narius į bohemišką ratą. „Skliautų“ kavinėje dailininkai susirinkdavo be jokių papildomų renginių, nes čia, Rotušės a. 26 pastato antrame aukšte, buvo įsikūręs Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, aplinkui – daug dailininkų dirbtuvių, kuriose virte virė gyvenimas. Čia kūrė skulptoriai, grafikai, tapytojai. Tarp jų būtina paminėti žymios tapytojos Audronės Petrašiūnaitės čia buvusias dirbtuves. 

Ši dailininkė savo kūryboje sintetina kelias modernizmo sroves, suteikia simbolinių prasmių koloritui ir pasikartojantiems motyvams. Ji nuolat tapo savo namų interjerus, kambarinius augalus ar gyvūnus, ir mes turbūt niekad nepamatysime Petrašiūnaitės kūriniuose tikslių motyvų iš natūros ar senamiesčio fragmentų. Reikia turėti savyje nepaprastai pripildytą pasaulį, kad netektų žvalgytis į čia pat esantį išorinį. Ji tapo taip, kaip mato, teigdama, kad tai ir yra tikrasis autobiografiškumas kūryboje. 

Dailininkė visad turi užkoduotų spalvų paletę, kuria naudojasi lanksčiai, kaskart taikydama kitokias taisykles, įtraukdama naujų elementų. Ilgą laiką jos kūryba žavėjęsi meno mėgėjai ir kritikai vardindavo jos pagrindinius tapybinius motyvus – katės, vyno taurės, namų baldai, kitos interjero detalės, kurios simbolizuoja individualią menininkės laisvę. Suvokimą apsunkina mįslingai suraizgytų linijų gausa, iš kurių palengva išnyra tik mums norintys pasirodyti figūrų motyvai, siluetai; jie konstruoja naują pasaulio viziją, gebančią sugundyti ir nebepaleisti, o į jos pradžią žiūrovui leidžiama pakliūti taip lengvai… Keisčiausia, kad visa tai atėję iš kasdienės aplinkos, susidedančios iš paprastų, dažnai buitinių dalykų, kurių įvaizdinimas perteikiamas naudojantis daugybe ekspresijos ir abstrakcijos elementų.

Petrašiūnaitė meistriškai naudojasi autobiografijos detalėmis, tam tikra kolorito ir pavidalų šifruote, bet ilgainiui ji pakeitė ir spalvinę raišką, ir kai kuriuos motyvus. Matyt, seniai įvaldyta spalvinė mokykla nebeišsiteko aktualijų lauke, ir autorei prireikė kitokių reikšmių savo kūriniuose. 

Dabar Petrašiūnaitė akcentuoja ypač stiprius kontrastus, ji tarsi užsiima spalvų klanų kovomis, pasinaudodama aštriais paryškintais, pastorintais kontūrais. Kam tokios apibrėžtys? Kam atskiriami plotai? Kodėl visko nesuliejus į bendrą aplinkos triukšmo miglą?

Specialiai plokščios, bet permatomos zonos, paviršinės deformuotos detalės, gyvūno ir moters simbiozė, graffiti apraiškos – tai dar ne visas Petrašiūnaitės tapybos arsenalas, ir jis iš karto neatsakys į užduotus klausimus. Aišku tik viena, kad ši mįslinga „suirutė“ sąmoningai įkomponuota į drobę žinant, kiek galima leisti spalviniam ir grafiniam chaosui kurtis paveikslo rėmuose, kad jis atsilieptų harmonijos su aplinka siekiamybei. 

Audronė Petrašiūnaitė gimė 1954 Kazlų Rūdoje. 1972–1976 mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), įgijo meninio apipavidalinimo specialybę. 1976–1982 studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), Tapybos katedroje. 1982–1988 dėstė tapybą S. Žuko taikomosios dailės technikume. 1988–1993 dėstė tapybą Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1995–2009 buvo VDA Kauno dailės instituto (dabar – VDA Kauno fakulteto) Tapybos katedros docente. Nuo 1988 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2004 – skirtas aukščiausias Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas – „Auksinis ženkliukas“. 2018 m. – paskelbta „Įsimintiniausia Kauno menininke“ už personalinę parodą Kauno paveikslų galerijoje. Audronės Petrašiūnaitės kūrinių yra įsigijęs Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.


Grįžti į pagrindinį žemėlapį

Kiti autoriai