Apleista Sinagoga. 1993. Drobė, aliejus, 155 x 175. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, inv. nr. Mt-5735. Rimantės Ropytės nuotrauka.
Nakties peizažas. 1992, drobė, aliejus, 60×80
Lieptelis, 1991, drobė, aliejus, 49×59
Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957–1993)
Prisimindami Rimvido Jankausko-Kampo asmenybę ir kūrybą, beveik visi apie jį rašantieji nukeliauja į XX amžiaus 8–9 dešimtmečių Kauno ir Vilniaus miestų atmosferą. Išties, Jankauskas-Kampas – labai paveikus to meto kitokio gyvenimo pavyzdys. 8-ojo dešimtmečio Kaune jis buvo vienas iš Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo moksleivių, išsiskyrusių iš bendros eilinės masės. Tai matome ir to meto fotografijose – ilgi plaukai, kvailiojimai prieš objektyvą, plačios šypsenos – visa tai kontrastavo su vienodai pilka mase, kurią įsivaizduojame buvus sovietmečiu antrajame Lietuvos mieste. XX a. 9 dešimtmetis Kampo gyvenime siejamas jau su kita Lietuvos meno įstaiga, be to, vienintele aukštąja mokykla, kurioje buvo galima studijuoti menus – Vilniaus dailės akademija (tuo metu – Vilniaus dailės institutas).
Tapytojas antrą kartą į Kauną grįžo jau po studijų Vilniuje. Galima sakyti, kad tuomet, sugrįžus, ir buvo pasiektos jo kūrybinės energijos aukštumos bei savotiška pabaigos pradžia. Iš tikrųjų, antruoju Kauno periodu, paskutinius penkerius gyvenimo metus (1988–1993), jis leido kurdamas tapybos darbus, kurie tuo metu ir vėliau stipriai paveikė ne vieną žiūrovą.
Visi kaip vienas prisimena ir išskiria neveikiančios sinagogos erdvę Žaliakalnio kalvos papėdėje (tai buvo XIX a. pab. statyta Kauno chasidų sinagoga, Gimnazijos ir Antano Mackevičiaus gatvių sankryžoje), kurioje trumpam buvo prisiglaudęs tapytojas. Dabar tai atrodo kaip underground‘as, egzotiškas potyris ar ypatingų spalvų nuotykinė istorija. Bet tuo metu jauno tapytojo padėtis buvo, deja, nepavydėtina, neturėjo kur prisiglausti, neturėjo kur kurti, tapyti. Sinagogos erdvė tuo metu (kaip ir dabar) priklausė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui, ten dirbtuves kurį laiką turėjo Jankausko-Kampo kolegos skulptoriai, akademijos dėstytojai ir studentai. Kampas įsikūrė šalia jų, tik tiek, kad jis ne trumpam ateidavo padirbti kaip kiti, o tiesiog apsigyveno šalia savo kūrinių.
Tai buvo bene įtakingiausia emociškai ir stipriausia tiek fiziškai, tiek dvasiškai tapytojo kūrybai aplinka, su kuria susiję jo vieni garsiausių tapybos darbų „Goodbye Sinagoga“ (1991) ir „Apleista sinagoga“ (1993). Apie tą ypatingą vietą yra rašiusi ir menotyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Vienos tokių akcijų metu [kalbama apie apsilankymus dailininkų dirbtuvėse – aut. past.] patraukiau į Kauną aplankyti Aistę Ramūnaitę, Arūną Vaitkūną ir Augį Varkulevičių. Ta diena kartu su jais baigėsi pas Kampą. Neveikiančioje sinagogoje jis buvo gavęs vietą dirbti. Sinagogos vidus buvo beveik tuščias. Į mėlyna spalva dažytas jos sienas buvo atremta daug pradėtų ir išbaigtų darbų, ryškios spalvos liepsnojo lyg fakelai. Į vieną interjero kampą laikinas įnamis buvo sukrovęs čia rastus skirtus makulatūrai marksistinius raštus ir atitvėręs juos virvele. Didelė patalpa buvo nekūrenama, ir nuo kaulus geliančio šalčio apsiginti apšilimui ir miegui iš didesnių drobių Kampas buvo surentęs aptvarą – namelį (…)“.
Plačiau šita istorija pasklido jau po tapytojo mirties, gausėjant jo kūrybos gerbėjui ratui, pamačius parodose jo kūrinius. Atradęs savo motyvus, savo tematiką ir plačius ypatingus mostus tapyboje, Jankauskas-Kampas, atrodo, užbaigė vieną kūrybinį etapą, surengė parodą Kauno paveikslų galerijoje ir galėjo keliauti toliau. Tačiau šis etapas buvo kartu ir paskutinis. Į kokius šiuolaikinės tapybos pasaulius jis būtų iškeliavęs, mes nebesužinosime.
Grįžti į pagrindinį žemėlapį