Arūnas Vaitkūnas. Interjeras apleistame sode. 2001/2002.

Arūnas Vaitkūnas. Be pavadinimo. 1994.

Arūnas Vaitkūnas. Sudužę širšių lizdai. 1988. Drobė, aliejus, 70 x 100. Kauno modernaus meno fondas.

Aušra Vaitkūnienė. Tylos siena. 2019.

Aušra Vaitkūnienė. Rožytė, pavasaris ir vaiduoklis. 2020. Drobė, aliejus, 200 x 420. Autorės nuosavybė.

Arūnas Vaitkūnas ir Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

XX a. 9 dešimtmetyje, grįžęs po studijų į Kauną, Arūnas Vaitkūnas pasirinko vieną jį užbūrusį motyvą – senos laiptinės atmosferą – ir kurį laiką tapybiškai jį tyrinėjo kaip savo savastį. Keliavęs per laiptinių pasaulį, turbūt kaip niekas kitas jis pamatė neįprastų rakursų, persivijusių turėklų, skersinių linijų ekspresijos, mįslingo vertikalių aukščio žaismę.

Dar ir dabar vienoje iš Daukšos gatvės namų palėpių yra išlikusi jo studija, kur buvo nutapyti žymiausi dailininko kūriniai. Užvertę galvą į namų stogus, galime tik pasvajoti, ką dar būtų galėjęs tapytojas sukurti iš nuolatinio eksperimentavimo su spalva, kompozicija ir viso paveikslo struktūra, taip ir nenusigręžęs nuo arsininkų mums palikto naujosios dailės manifesto.

Net ir bedaiktėse abstrakcijose, neaiškių formų, pavidalų ar dėmių keistuose išsidėstymuose Arūno Vaitkūno kūryboje galima nujausti ne laukinį primityvizmą ar automatizmą, o ilgai stebinčio ir nuosekliai dirbančio dailininko renesansiško modelio tvėrimą. 

Žavėjęsis ir pritaikęs senosios meistrystės tapybą savo darbuose, jis, atrodo, sugebėjo lengvai ir virtuoziškai perversti dailės istoriją, kaip knygos lapus. Kartais tokioje tapyboje susiliedavo visiškai skirtingos, bet gerai atsekamos istorijos detalės, rembrantiškų šviesšešėlių prisiminimai arba ekspresionistų kadais pamėgti koloristiniai kontrastai. Greitai atrasti, dar greičiau perprasti ir visa tai visiems savo išskirtinėmis spalvomis ir potėpiais persakyti – buvo taip įprasta ir neįtikėtina Arūno Vaitkūno tapyboje; ir tai ilgam neužsimirš. 

Dabar Daukšos gatvės studijoje kuria tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Ji supranta, kaip miesto laikas staigiai pasiglemžia bet kokią senieną, tačiau dar žino vieną vietą Benediktinių gatvėje, kur išlikęs senas namas ir pagal jį tapytas Arūno Vaitkūno laiptinės motyvas. Kiti namai dabar jau suremontuoti, kaip ir jų laiptinės, o ir patekti ten sunku, bet drobėse išlikusi dailininko ankstesniojo miesto interjerų dvasia. 

Aušra Vaitkūnienė savo kūriniuose pasakoja žmonių istorijas, nors dažniausiai jų net nevaizduoja. Kartais ji realistiškai rekonstruoja netolimą praeitį – pasivaikščiojimą po miesto gatves ar savo kiemą, kartais paveikslo plotą pripildo kitų stebėtojų pasakojimais.

Rimtai vis iš naujo išbandydama išraiškos priemonių galimybes, tapytoja tyrinėja ne tik optinius, fizikinius dalykus, bet ir sugeba paskleisti mįslingos nuojautos dvelksmą, kad kažkur visai šalia, už gatvės kampo egzistuoja iracionalūs dalykai. Tokie tapybiniai burtai sujaukia žiūrovo emocijas, savame mieste jis gali pasiklysti, tiek vietos, tiek laiko prasme. 

Pavyzdžiui, Aušra Vaitkūnienė nuo vaikystės gyvenusi Žaliakalnyje, turi ten savų vietų. Žemaičių gatvėje ją nuo seno traukte traukė senovinis buvęs vienuolynas su obelimis (sovietmečiu ten buvo Pedagogikos muziejus). Nepriklausomybės atgavimo metais šis pastatas grąžintas seserims pranciškonėms. Ir dabar praeidama pro šį pastatą ji jaučia persidengiančius prisiminimus, déjà vu jausmą – jai tai padeda mąstyti apie tapybą ir laiką. 

Arūnas Vaitkūnas (1956–2005) gimė ir mokėsi Kaune. Baigęs Kauno J. Naujalio vidurinę meno mokyklą (dabar – Kauno dailės gimnazija) išvyko studijuoti į Vilnių. 1974–1980 studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute Vilniuje (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1980–1983 dėstė tapybą S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos menų ir ugdymo fakultetas). 1983–1985 dirbo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje parodų eksponuotoju. 1985–1993 dirbo tapybos mokytoju Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. Nuo 1990 – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1993 – menininkų grupės „Angis“ narys. Nuo 1992 dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute, nuo 1994 ėjo docento pareigas, nuo 2003 – profesorius. Yra gavęs užsienio menų fondų stipendijų (Vokietija, Austrija, JAV), taip pat – Lietuvos valstybės individualią stipendiją (2001).

Arūno Vaitkūno kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis  M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, Kauno modernaus meno fondas, kiti privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. 

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė gimė 1962 Kaune. 1969–1980 mokėsi Kauno J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. 1980–1986 studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute Vilniuje (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1987 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1990–2002 – menininkių grupės „Keturios“ narė. Nuo 1992 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1988 kelis dešimtmečius dėstė Kauno kolegijoje, nuo 2009 dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, yra Tapybos katedros vedėja, nuo 2021 – profesorė. Nuo 2005, mirus vyrui, rūpinasi jo kūrybos sklaida.

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, kiti privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. 

Kiti autoriai