Vakaras prie ežero. 1965. Kartonas, aliejus, 40 x 45. Kauno modernaus meno fondas.

Latofagai, 1980, drobė, aliejus, 57×80.

Antanas Martinaitis (1939–1986) ir jo kolegos dailininkai

Ilgą laiką mieste gyvavusi keturmetė dailės mokykla jau šiame amžiuje buvo pavadinta Antano Martinaičio vardu. Ši dailės mokykla garsi ne tik dėl čia dirbusio iškilaus XX a. dailininko, bet ir dėl kitų jo kolegų, bendraminčių. Su Martinaičiu kartu dirbo tapytojai Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Laima Drazdauskaitė, grafikas Edmundas Saladžius, akvarelininkas Algirdas Lukštas ir kiti, palikę neišdildomą įspūdį daugeliui jaunesnių menininkų. 

Būtent šioje mokykloje XX a. 8–9 deš. (tuomet ji vadinta Kauno keturmete vaikų dailės mokykla ir buvo įsikūrusi Tartu gatvėje) kartu su Antanu Martinaičiu ant to paties lapo mėgo piešti įvairias „istorijas“ Saladžius ir Vaitiekūnas. Tokio tipo spontaniškai išgalvotas spalvotas kompozicijas vėliau jie apibendrino pavadinimu „Psichodelika“. Mokyklai tuo metu vadovavo visų mėgstama direktorė Laima Baranauskienė, ne vienas šią vietą vadindavo puikiu prieglobsčiu dailininkams, iškankintiems pilkos ir raudonos santvarkos. Saladžius prisimena, kad Martinaitis dažnai tapdavo tos dailės oazės – mokyklinio pasaulėlio – renginių organizatoriumi, nepamirštamas jo optimizmas ir linksmumas. Laisvas laikas mokykloje praeidavo taip pat nenuobodžiai, piešdami „psichodelikas“ dailininkai fantazuodavo apie literatūrą, meną, keliones ir apie tai, ko negalėdavo pasiekti (už taip vadinamos geležinės uždangos buvę Vakarai atrodydavo kaip utopija).  

Tokiems kūriniams užgimti leido mokytojų laisvas grafikas (kai nereikėdavo taisyti vaikų darbų) ir spontaniškumas, minčių lietus. Šių piešinių jie nesirengė niekur rodyti ir, jeigu ne jų kolegė Laima Drazdauskaitė, rinkusi šiuos vizualius pasakojimus, dabar nieko apie juos nežinotume.

Beveik visi kolegos buvo geri bičiuliai, jiems tik kalbų neužtekdavo, čia pat imdavo ir nupiešdavo savo pasakojimo herojų arba siužetą, kiti pridėdavo dar ir dar, taip gimdavo konceptualios pakraipos piešiniai. Saladžius ne kartą yra prisiminęs, ką piešdavo. Jis tuo metu daug keliaudavo: nors kelionių į Vakarų Europą nebūdavo, bet Kaukaze turėjo draugų, ten ir važiuodavo. Piešdavo net Stambulą, kitur – Armėnijos vietoves. Pieštuku būdavo lengviau komentuoti pokalbius. Saladžius pasakojo: „Viską darydavome juokais… Su kuo piešdavome? Kas po ranka pasitaikydavo, ant stalo būdavo palikta pilna daiktų: flomasterių, pieštukų. Taip atsirasdavo linksmų piešinukų, kurie balansuodavo ant beprotybės ribos. Todėl juos ir vadindavome psichodeliniais. Toks fantaziją provokuojantis žaidimas. Viskas vyko laisvai ir natūraliai. Mintis sutapdavo su pieštuko linija.“

Jau vėliau dailininkai kartu su Drazdauskaite yra nustatinėję piešinių autorystę, daug Martinaičio autorystės piešinių tapytoja Drazdauskaitė padovanojo jo sūnui, Arvydui Martinaičiui, kitus perdavė muziejui. Šiuos piešinius po daugelio metų nelengva „perskaityti“ – ko ten tik nėra – šmaikštumas, ironija, poetiška nuotaika, romantika sumišusi su aštria kritika, o kiek dar užkoduota konkrečių įvykių, kurių mes jau nebesužinosime, galime tik nujausti. Tuo pačiu šie piešiniai yra ir mokyklos istorijos puslapiai – jie puikiai reprezentuoja kitonišką, laisvamanišką ir nepriklausomą kūrybą. 

Kiti autoriai