Žemaičių kalvarija II. 1995. Drobė, aliejus, 110 x 85. Kauno modernaus meno fondas.

Mėlynas Šilavotas. 2002. Drobė, aliejus, 66 x 73,5. Kauno modernaus meno fondas.

Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015)

Sovietmečiu vietoje Kauno meno mokyklos buvo įkurtas Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, sutrumpintai studentų vadinamas stepžuke. Ten XX a. 8 dešimtmetyje tapybą dėstė Alfonsas Vilpišauskas. Kuo įsimintinas šis mokytojas ir tapytojas? Su miestietiška dvasia ir ypač Kaunu jį sieja viena, bet labai stipri ir įtempta gija – jo mokiniai. Ne vienas jo buvęs mokinys gali prisiminti Vilpišausko moto, ką turi turėti tapytojas: gerą regėjimą ir stiprią sveikatą, kad galėtų nenuilstamai keliauti ir ieškoti savojo vaizdo. Ir jo paties tapybai, atrodo, reikėjo stipraus užmojo, greitos reakcijos, spontaniškumo, gebėjimo vienu atsikvėpimu sukurti naują pasaulio vaizdą.

Mieste dailininkas dažnai vaikščiodavo pėsčiomis – Senamiestyje viskas gana arti: kūrybinė studija, dailės mokykla, o nuo Pelėdų kalno takais taip pat visad leisdavosi pėsčiomis. 

Prieš keliolika metų Alfonsas Vilpišauskas yra papasakojęs seną istoriją, kuri nutiko maždaug šioje vietoje – istoriją apie gerą paveikslą. Jis labai daug bendravo su visais Kauno dailininkais, tuo pačiu ir su tapytoju Vytautu Povilaičiu, tačiau apie tapybą beveik nekalbėdavo, išskyrus tą vienintelį kartą. Tai buvo XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje, kai ir Vilpišauskas, ir Povilaitis dirbo stepžukėje ant Pelėdų kalno. Vieną vakarą ten vyko susibūrimas, vaišės, paroda ar darbų peržiūra, niekas nesiskubino išsiskirstyti, net primigo, o apie penktą, šeštą valandą ryto abu tapytojai dar tebesikalbėjo. Pamatę, kad daugiau aplink juos nieko nėra, išėjo į lauką. Tekant saulei jie leidosi nuo kalno link Senamiesčio. Staiga Vytautas paklausė: „Alfa, ar įmanoma padaryti gerą paveikslą?“ – „Labai sunku“, – šis atsakė. Ir pridėjo: „Beveik neįmanoma“. – „O, tu teisingai pasakei“. Nuo tada jie tapo labai gerais bičiuliais, bet tokio išsikalbėjimo jau nebebuvo. 

Alfonsas Vilpišauskas gyveno mieste, tačiau miesto studijoje tapydavo tik šaltaisiais sezonais, tad sunku jį įsivaizduoti miesto tapytoju. Daugiausiai tapydavo gamtos peizažus kaimo vietovėse, o paskutiniaisiais dešimtmečiais ilgam „nusėdo“ Šilavoto Davatkyne. Ten kasdien tapydavo, o prieš išvažiuodamas kartu su draugais surengdavo plenerinių parodų.

Ką tose vietose matė tapytojas? Ko jis nerado mieste? Jo kūryba nebuvo tradiciniai kaimiškos gamtos peizažai. Veikiau tai buvo paralelinio ramaus pasaulio ilgesys, kur dramos ir kovos vyksta tarp komponuojamų daiktų ir spalvų. Ilgainiui vis dažniau tapytojas pradėjo „nekantriai“ naudoti grynus dažus iš tūbelių, tarsi skubėdamas sukurti tirštumas ir gilumas ilgai mąstytam, išjaustam savajam tapybiniam vaizdiniui (pvz., „Mėlynas Šilavotas“, 2002). 

Šitos tapybinio vaizdinio paieškos siejasi ir su dailininko ideologija – jo tapybos darbuose nesunku atrasti tarpukario dailininkų temų, motyvų. Jo pasirinkti gamtiniai objektai turi asociacijų su Viktoro Vizgirdos kūriniu „Kaimo gatvė su koplytėle“ (1939) arba Antano Samuolio „Baltąja obelimi“ (1932). Ir nebūtinai tai konkretūs kūriniai: Alfonsą Vilpišauską labai domino visų „Ars“ grupės dailininkų savimonė – jungti lietuvių liaudies meną su Vakarų Europos modernizmu. Tapytojas sąmoningai jais sekė ir taip artėjo prie suabstraktintos, mįslingos tapybos, kuri XXI amžiuje dar priminė arsininkų vėjavaikiškumą, bet kartu ir brėžė kitokį peizažo suvokimo matmenį – per tirštą dažų potėpį pamatyti, patirti nuolatinio judėjimo, cikliškumo įspūdį.

Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015) gimė Savidonių kaime (Ukmergės raj.). 1960–1964 mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje. 1964–1975 studijavo Valstybiniame dailės institute Vilniuje, įgijo dailininko tapytojo ir pedagogo specialybę. 1975–1978 buvo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas) dėstytojas. Nuo 1978 – Kauno keturmetės vaikų dailės mokyklos tapybos mokytojas, nuo 1995 – mokytojas ekspertas. Nuo 1989 – menininkų grupės „Angis“ narys, nuo 1990 – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1999 – paskirta Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija. 

Alfonso Vilpišausko kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, Kauno modernaus meno fondas, kiti privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. 

Kiti autoriai