Robertas Antinis (Vyr.)

Be pavadinimo
Terakota, h 32

Dūdorius, nedatuota
Terakota, h 15

Be pavadinimo
Molis, aliejus, h 80

Robertas Antinis vyr. gimė 1898 m. Kurliandijos gubernijoje, Latvijoje. Mokėsi Rokiškyje. 1921–1922 m. lankė Piešimo kursus Kaune pas Justiną Vienožinskį. 1922–1927 m. studijavo Kauno meno mokykloje (dėstytojai: J. Vienožinskis, Kajetonas Sklėrius), skulptūros specialybę.  Skulptorius 1928 m. gavo Valstybinę stipendiją ir išvyko studijuoti į Paryžių (Aukštoji nac. dekoratyvinė dailės mokykla, specialybė – dekoratyvinė ir paminklinė skulptūra). 1933 m. grįžo į Lietuvą. 1936 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1937 m. – aukso medalis pasaulinėje parodoje Paryžiuje. 1940–1951 m. skulptorius dėstė Kauno dailės institute (nuo 1945 m. vadinosi Kauno taikomosios dailės institutu, dabar VDA Kauno fakultetu). Pasikeitus politinei santvarkai, sovietmečiu, pirmasis apdovanojimas gautas tik 60 m. jubiliejaus proga (už skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ sukūrimą), nors jau seniai buvo pripažintas ir gerbiamas kūrėjas, dėstytojas. Kiti apdovanojimai (nusipelnęs meno veikėjas, valstybinė premija) buvo suteikti dar po dešimties metų, 70 m. jubiliejaus proga. Mirė 1981 m. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Vienas iš pagrindinių Roberto Antinio (vyr.) dėstytojų Paryžiuje (Juliano akademijoje) buvo skulptorius Henri Bouchard, kuris taikė savo kūriniuose antikos elementus, o modelius derino įvairius, iš kasdienio gyvenimo patirties. Išmokęs visus prancūziškojo akademizmo uždavinius, apibendrinimo tarp praeities ir dabarties ėmėsi ir Robertas Antinis. Kauniečiams pasisekė, kad jis šiame mieste gyveno ilgai ir kūrė simbolines, dabar jau lietuviškos skulptūros klasika vadinamas viešųjų erdvių skulptūras ir paminklus. Jo skulptūriniai objektai – aptakūs, sunkiasvoriai (kokio bebūtų dydžio), lenktų, ovalinių, banguojančių, bet ramių formų, kontūrai ne aštrūs, o tarsi ilgai gludinti tarp mokančių kurti rankų.

Skulptoriui vėlyvuoju periodu visad padėdavo jo sūnus, taip pat skulptorius, Robertas Antinis. Jis pasakojo, kad baigęs mokslus Rygoje, grįžo į Kauną, dirbo kartu su tėvu dirbtuvėje, kabindavo tą patį molį iš vienos statinės saviems modeliams. Darant skulptūrinius užsakymus arba dalyvaujant meno konkursuose, jie kartu dirbo ne kaip meistras ir padėjėjas, bet kaip bendraautoriai.

KMMF kolekcijoje yra tiesiogiai su Kaunu susijusių mažosios plastikos kūrinių. Tai „Be pavadinimo“ (apie 1968 m., terakota, h 32) ir „Dūdorius“, iki 1976 m., terakota, h 15. Matyt, tai buvo pirminiai didelių gabaritų skulptūrų, stovinčių mieste sumanymai ir modeliai: „Kanklininko“ granito skulptūros (pastatyta 1968 m. prie Kauno pilies) ir „Dūdoriaus“ skulptūros, pastatytos 1976–1977 m. skulptūrų skverelyje prie Kauno menininkų namų, Putvinskio g. Trečias skulptūrinis objektas „Be pavadinimo“ (molis, aliejus, h 80) iš KMMF kolekcijoje yra panašios stilistikos, kaip ir pirmieji, todėl gali būti panašaus laikotarpio.

Žiūrint į šiuos darbus, jau ir mažo dydžio modeliuose jaučiame centrinės kompozicijos jėgą, ritmikos pojūtį, harmoningai suderintą (kartais ko ne pagal veidrodinę sistemą) kairės–dešinės puses. Visa tai daroma, tiksliai nuspėjant išdidinimo perspektyvas, numatant gerą skulptūros apėjimą iš visų pusių ir sukuriant meditatyvinį, poilsio ar apmąstymų nusiteikimą.

 

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė