Gimė 1959 m. Čivyliuose, Rokiškio r. 1974–1978 m. mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas).1979–1986 m. studijavo Valstybiniame dailės institute(dabar Valstybinė dailės akademija, VDA).Nuo 1990 m. grupės „Angis“ narys. Nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo tada rengia personalines parodas, grupinėse dalyvauja jau nuo 1989 m. 1999–2000 m. Aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija. Dirba VDA Tapybos katedroje, profesorius.

Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje yra vienas Ričardo Nemeikšio kūrinys –„Be pavadinimo“ (1994, dr., al., 203 x 200 cm), bet jis reprezentuoja visą jo kūrybinio gyvenimo moto. Dar nuo 1992 m. parodos laikų, tapytojas visą savo kūrinio drobę padengia rožinės spalvos dažais. Dvidešimt kelerius metus jis brandina idėjas, kaip išnaudoti šią spalvą asmeniniams potyriams, kaip reprezentuoti stebimą aplinką minimaliomis, bet efektingomis meninėmis priemonėmis.

Ričardas Nemeikšis teigia: „Aš tiesiog reaguoju į realybę. Nereikia viso to suprasti tiesmukai, man realybė yra ir giluminė, mentalinė sąvoka. Iš paviršiaus ji gal ir atrodo visai nereikšminga, įprasta, bet iš tiesų ji – pranašaujanti reikšmingus ateities pokyčius. Arba ne.“ Menininkas prisipažįsta, kad pati mintis jį veda ir ilgai nepaleidžia, kol subrandinta idėja visiškai atsiskleidžia (tai gali trukti ir keletą metų). Nuolatinė akistata su ta pačia spalva, su konceptualiu jos vizualizavimu nepabosta, atvirkščiai, iš šito permanentiškumo konstruojama konceptualumo ideologija.

XX a. pabaigoje kolegos tapytojai ir dailės kritikai pamatę grupės „Angis“ rengtose parodose nemandagiai didžiulius rožinės spalvos plotus suskubo visa tai įvardinti autoriaus ironišku požiūriu; bet, apskritai, lyginant su kitais grupės nariais, didelio dėmesio Ričardas Nemeikšis nesusilaukė. Bendruose apie „Angį“ tekstuose jis apibūdinamas lakoniškai, bet visada kaip išimtis.

Jeigu metaforiškai „Angies“ lizdo pagrindą laikysime ekspresionizmu, tai R. Nemeikšio ironija atgręžta būtent į pačią „Angį“ ir jokia kita spalva jis to padaryti negalėtų. Taip per monotonišką dažą galime regėti kūrybos transformaciją: netradicinė, nerimta, netgi ne tapybiška spalva tampa tapybos istorijos savirefleksija ir savikritika. Dabar jau niekas negali sakyti, kad lietuviška tapyba vienoda ir nuobodi, viskas savaime su ja aišku ir niekuo ji nenustebins. Tereikia prisiminti – R. Nemeikšis dirba ties tuo, kad paneigtų „savaime suprantamas“ tapybos tiesas.

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė