Kęstutis Lupeikis gimė 1962 m. liepos 22 d., Vilniuje. 1980–1985 m. studijavo Vilniaus Inžineriniame Statybos institute (dabar VGTU), Architektūros fakultete; 1999–2003 m. Doktorantūros studijos VGTU; nuo 2004 m. Humanitarinių mokslų daktaras (menotyra), disertacinis darbas „Minimalistinė forma šiuolaikinėje architektūroje“; nuo 2011 m. VGTU Architektūros katedros profesorius.

Nuo 1992 m. Lietuvos Dailininkų sąjungos (LDS) narys; nuo 1993 m. menininkų grupės „Angis” narys; nuo 1994 m. Lietuvos Architektų sąjungos narys; nuo 2000 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMK) narys. Yra surengęs per 10 personalinių, dalyvavęs per 50 grupinių parodų, gavęs valstybinių stipendijų ir už tapybos, ir už architektūros darbus.

Kęstutis Lupeikis leidžiant grupės „Angis“ katalogą 2010 m. yra parašęs: „kažkada man būdavo gražu – kaip teka dažas ir dabar taip yra“. Taip jis išreiškė credo – savo principų pastovumą tapyboje. Ir iš tikrųjų, žiūrėdami vieną paskutiniųjų jo personalinių parodų (2015 m.), matėme tą patį, XX a. paskutiniojo dešimtmečio formuotą stilių, sąmoningai ar nesąmoningai pritinkantį ir architektūroje, ir dailėje. Kęstučio Lupeikio architektonikos šaltinis – minimalistinis, monochrominis vaizdas, išsineriantis iš plokštumos į panoraminį reljefą, kuriame tarpsta akimirkos žavesys, o tapytojo sugauti garsai (mėgstama roko muzika), triukšmai ir nuotaikos sublimuojamos į abstrakčių formų kompozicijas.

Kolekcijos paveikslas „Sparnas“ (1994, dr., al., 450 x 145 cm) priklauso ankstyvajam dailininko kūrybos periodui, kuriuo kaip individualiu tapybos kanonu Kęstutis Lupeikis seka iki šiol (palyginimui galima pasižiūrėti vėlyvesnius darbus: „Kalnas“, 2008 m. ar „Hair of the Dog“, 2015 m.). Čia išryškėja kaip nesibaimindamas taisyklių, menininkas ima didinti (ilginti) jau ir taip didelių pastatų ar įrenginių formas, atskleisdamas mums tik fragmentą. Jis taško praskiestus dažus ant ir taip jau netvarkingų akytų plotų, tarsi kurtų mįslingų pavidalų dar mįslingesnius kontūrus: ne iš linijų, o natūraliai taip, kaip nutinka aplinkoje – sudarydamas pavidalams sąlygas užstoti vienas kitą, prasimušti pro vienas kitą, palikti tik nutiškusius pėdsakus, išblyškusių ženklų šešėlius. Šis drastiškas juodo–balto kaitaliojimasis įpinant visus tonus ir vieną kitą atspalvį yra aiškus pareiškimas, kaip nespalvos (juoda ir balta) įsibrauna į joms nepriklausomą spalvų pasaulį ir tveria ten savas taisykles.

Kristina Budrytė–Genevičė

Kiti straipsniai apie Kęstučio Lupeikio kūrybą:

Rita Mikučionytė. Solidu ir jausminga. Kęstučio Lupeikio tapybos paroda „Come Together“ Dailininkų sąjungos galerijoje. 7 meno dienos. 2015 lapkričio 6 d.