Gimė 1977 m. Panevėžyje. 2000 m. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno dailės fakultete (dabar – Kauno fakultetas) įgytas bakalauro laipsnis. 2002 m. – magistro laipsnis. Nuo 2004 m. dėsto VDA Kauno fakultete, Vizualaus meno katedros Tapybos studijoje. 2005 m. – VDA įgytas meno licenciato laipsnis. Nuo 2013 m. – lektorė VDA ir LSMU jungtinėje magistrantūros studijų dailės terapijos programoje. 2014–2016 m. VDA meno doktorantė, 2016 m. suteiktas dailės krypties daktaro vardas. Nuo 1998 m. dar būdama studente pradėjo dalyvauti grupinėse parodose, nuo 2004 m. – rengia savo personalines parodas, kuruoja, organizuoja meno projektus. Jovitos Aukštikalnytės–Varkulevičienės tapybos yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai.

Jovitos Aukštikalnytės–Varkulevičienės kūrybinės ir pedagoginės veiklos labai persipynę. Tą galime atsekti iš jos gyvenimo aprašymo ir pačios autorės intencijų – profesionaliai pristato dailės terapijos teoriją ir praktiką, vykdo edukaciją (savanoriauja) socialinės globos įstaigose, psichiatrinėje ligoninėje, kartu tapo su specialių poreikių žmonėmis portretus, įvairias nuotaikas ir pan. Yra parašiusi keletą mokslo leidiniuose paskelbtų straipsnių meno terapijos ir sveikatingumo klausimais, dalyvavusi ne vienoje konferencijoje ta tema.
Meno kūryboje tai taip pat pasireiškia ne tik turiniu, tema, bet ir terapijos proceso pristatymu. Vienoje paskutiniųjų savo personalinių parodų (2015 metais paroda „Paribio portretai. Pašnekesiai“, „Šv. Jono galerija“, Vilnius) atsiskleidė šios temos plati amplitudė, jos centrinė ašis ir paribiai, nurodantys iki kur autorė eina savo tapybiniu keliu.
Apskritai, dailininkės tapyba plečiasi nuo portreto, peizažo žanro iki abstrakcijos, bet šie žanrai suvokiami kaip mąstymo ir vizijų atspirties taškai, o ne kaip tradicinio tapybinio būdo panaudojimas. Prireikus sukurti išskirtinę ekspoziciją (kaip, pvz., 2014 metai paroda „Čia ir ten“, A. Žmuidzinavičiaus rinkinių ir kūrinių muziejus, Kaunas), Jovitos naudojami žanrai praverčia bendram konceptui, o kūriniai pasižymi ne tik išskirtiniais tapybiniais potėpiais, bet ir „nepritampančiomis“ detalėmis iš daiktiškos aplinkos (pvz., suplėšytų kūrybos metu panaudotų skudurų kamuoliai, pakavimo juostos, drobės skiautė, prigirdyta dažų ar daugybė pakabinamų virvučių ir kt.), kurios, visų pirma, įsijungia į tapybinę atmosferą.
Ne tradiciniai portretai tapytojos paveiksluose (kolekcijoje turimas tapybos darbas „Paribio portretai“ priklauso šiai lengvai nenusakomai portreto žanro grupei) yra bene plačiausia Jovitos Aukštikalnytės–Varkulevičienės tapybos sritis. Čia pristatoma ne respektabili asmenybė, o emocinės žmogaus būsenos. T.y. portretuose nerasime reprezentatyvių pozų su visais reikiamais atributais ar analogijomis į profesiją, aplinką. Bet pamatysime netikėtai užakcentuotas detales, pvz., plaukus, pakaušį ar skruostų kontūrus, bendrą žmogaus pavidalą, kaip svarbią tapybinę dėmę. Visos šios detalės paviešinamos dėl svarbios nuotaikos, akimirkos, dėl artumo ar glaudaus ryšio atskleidimo. Dažnai tiek portretinė, tiek peizažinė linija, kokia bebūtų – aštri, destruktyvi ar nuosaiki ir lyrinė – veda link abstraktėjančio neryškių (žemės purvo atspalvių) spalvų derinių ploto. Bet tai nereiškia, kad ir konkretus žmogus abstraktėja ar nutolinamos jo problemos, atvirkščiai, jis įpinamas į bendrą vaizdą, sujungiamas tapybiniu potėpiu su aplinka.

Apie Jovitos Aukštikalnytės–Varkulevičienės kūrybą kiti straipsniai ir interviu:

Tapytoja J. Varkulevičienė: kūryba yra išsikalbėjimas. Interviu parengė Ainė Jacytė. Kauno diena, 2017 rugpjūčio 4 d.