Gimė 1956 birželio 28 d. Kaune. Mokėsi 1967–1975 J. Naujalio Meno mokykloje. 1975–1981 m. baigė tapybos specialybę Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1982–1983 m. studijavo Bizantijos XIV a. dailininką Teofaną Graiką, kopijavo freskas. Nuo 1983 m. gyveno Dovainonyse, Beržore, vėliau – Šarnelėje. Studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas, tapė religine tema paveikslus. 1990 m. išvyko į užsienį (Vokietija, JAV). Gyvendamas Niujorke dirbo rezidencijoje (Anthology Film Archives), kūrė ir filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo parodose, hepeninguose, festivaliuose, kūrė muziką J. Meko, Juliaus Ziz filmams. Kartu su J. Meku ir D. Naujokaičiu įkūrė grupę „Music on the 2nd street“. Iliustravo J. Meko knygas „Mano naktys“, „Žodžiai ir raidės“. Nuo 2005 m. gyvena ir kuria Kaune.

Menininką po ilgų kelionių svetur (1990–1994 m. Berlyne, 1994–2005 m. Niujorke) dabar nesunku sutikti Kauno mieste – jis žiemą vasarą žingsniuoja panemune arba senamiesčio gatvelėmis, vaikščioja su video kamera arba tiesiog stebi gamtos reiškinius. Ir visos jo takų trajektorijos su kliuviniais ir radiniais – akmeniu, plyta, iš Nemuno ar Neries ištrauktais, nugludintais vėjo, vandens ir laiko keramikos gabalais, išlindusiais iš sniego sumedėjusias stagarais – perkeliamos tarsi šventas manuskriptas ant didžiulių stačiakampio formos drobių.
Tapybos drobėse bėgančios, nusisukusios, nutekėjusios, susijungusios į santakas ir vėl ištekėjusios upynų linijos nužymi visą menininko filosofiją. Joje viešpatauja gamtos tvariniai: miškas, upė, ežeras, krantas, skardis, žemės grumstai, žolės ar sniegas, kur žmogaus palikti pėdsakai neužfiksuojami – jie paprasčiausiai per maži, be to, nežymiai įsiliejantys tarsi intakai į didžias stichijas.
Kolekcijoje turimi abstrakčiosios tapybos paveikslai „Čepkelių raistas“, I, II, „Peizažas“ I, II, „Nukritę lapai“ žiūrovui nenurodo jokių perspektyvų. Ant drobės liejami, krentantys, tyškantys dažai vedžiojami judinant drobę be teptuko kuo įvairesnėmis kryptimis. Liejamos storesnės linijos-juostos ar net dėmes taip ir nesusilieja kaip tradicinėje potėpių tapyboje, o jungiasi specialia gija, autoriaus sąmoningai vedama linija–labirintu be pabaigos. Tarsi spontaniškumas ir apmąstymai eitų greta. Tas vinguriuojantis kelias be pabaigos primena menininko pasakojimus. Jo prisiminimuose gausu netikėtų posūkių, asociatyvios, kiek chaotiškos atmosferos, kai vienos asmenybės ar vietos apibūdinimas tuoj pat primena kitas detales, faktus ir žmones (gal net iš pirmo žvilgsnio ir nesusijusius tarpusavyje).
E. Varkulevičiaus–Varkalio kūryboje, kaip ir prisiminimuose, apstu viską apgobiančios šmaikščios minties: abstrakcijoje galima įžiūrėti ir kuklaus lauko smilgelę, ir didžiausio megapolio skruzdėlyną, o drobės paviršiumi nubėgantys tolyn ir vėl sugrįžtantys dažų upeliai primena tikrus šalia esančius šaltinius, kurie vėliau įteka į nežinomus vandenynus. Tokioje tapyboje įsivaizduojame ciklinę gamtą (kaip nuoroda – autoriaus darbų pavadinimai), kuri abejinga žmogui, klaidina jį jam to nežinant, bet žmogus negali ja nesižavėti.
Anot tapytojo tokiomis amorfinėmis gamtos formomis galima išreikšti viską. Todėl šiose raizginių formose ir jų sąsajose nerasime tiesių išėjimų ar stačių šlaitų, judėjimas čia netolydus, bet apmąstytas.

Kristina Budrytė–Genevičė

Apie Eugenijaus Varkulevičiaus–Varkalio kūrybą kiti straipsniai ar interviu:

Kristina Budrytė–Genevičė. Labirinto paslaptys ir vingiai. (Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio paroda „peizažas“ Žalgirio arenoje), 7 meno dienos, 2013 vasario 8 d.