Kolekcijos praeitis ir ateitis

Kauno modernaus meno fondas (KMMF) sukaupęs per 100 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių.

Šioje kolekcijoje pagrindinį branduolį sudaro vyresnės kartos tapytojų Vytauto Povilaičio (tėvo), Antano Martinaičio ir aplink grupę „Angis“ XX a. paskutiniajame dešimtmetyje susibūrusių tapytojų Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, Henriko Čerapo, Raimondo Gailiūno, Rimvido Jankausko-Kampo, Ričardo Nemeikšio, Kęstučio Lupeikio paveikslai. Taip pat yra svarbių Lietuvos tapybos istorijai, įvairių kartų dailininkų Prano Lapės, Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio, Laimos Drazdauskaitės, Jovitos Aukštikalnytės, Algio Skačkausko ir kt. kūrinių. Tapybos fondas yra didžiausias, bet grafikos ir skulptūros kolekcijos irgi pasižymi garsiais vardais.

KMMF kolekcija yra sukaupusi tokių skirtingų stilistikų autorių, kaip Edmundo Saladžiaus, Petro Repšio, Žibunto Mikšio, Algimanto Puipos, Vytauto Kazimiero Jonyno grafikos kūrinius, Liudo Truikio scenografijos darbų ir Roberto Antinio (tėvo), Leono Striogos, Edmundo Frėjaus, lietuvių liaudies senųjų meistrų skulptūrų. Iš pavardžių kaleidoskopo matyti, kad kolekcija įvairi kartomis, stiliais, sritimis, netgi lokacija (yra egzodo dailininkų), bet juos visus galima įpinti į XX a. modernizmo saitą, ir, dar daugiau, šioje didžia dalimi kaunietiškoje kolekcijoje – ieškoti pradmenų iš tarpukario Kauno meno mokyklos šaltinio.

Nors KMMF oficialiai įsiregistravo prieš keletą metų, bet vaizduojamojo meno kolekcija renkama jau seniai. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Giedriaus ir Eglės Andziukevičių šeimoje buvo nuspręsta nusipirkti Vytauto Povilaičio (1927-2009) tapybos kūrinių. Tuomet jie dar nesvojo apie turiningą lietuvių modernistų dailininkų kolekciją, tiesiog tapybos darbas „Šokis“ (1992) papuošė ką tik įkurtus šeimos namus. Nuo to karto tapytoją Vytautą Povilaitį Giedrius Andziukevičius aplankydavo dažnai, ne tik pats pirkdavo jo kūrinių, bet ir daugelį draugų skatino jų įsigyti, ypač paskutiniaisiais dailininko gyvenimo metais. Per šią draugystę vėrėsi takas į meno pasaulį. Andziukevičių šeima susipažino su kitais kauniečiais, vilniečiais menininkais. Ir tai nebuvo vienkartiniai paveikslų įsigijimai, juos lydėdavo vėlesni susitikimai, neformalūs pokalbiai.

2011 metais knygoje apie Vytautą Povilaitį (išleido KMMF ) Giedrius Andziukevičius prisimins ne tik mėgstamą tapytoją, bet ir savo kelią link modernistinės dailės: „Apie 1994 metus sužinojau, kad Kaune yra labai modernus tapytojas V. Povilaitis. Pasiskambinau ir nuėjau į dirbtuves Kęstučio gatvėje, į to namo, kur kažkada dirbtuves turėjo ir tapytojas Kazys Šimonis, palėpę. Iš karto sužavėjo jo draugiškumas ir jaunatviškumas. Nutariau nusipirkti paveikslą. (…) Buvau baigęs Kauno keturmetę mokyklą (dabar Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą), tad dauguma Kauno dailininkų buvo mano mokytojai, pavyzdžiui, Edmundas Saladžius, Laima Drazdauskaitė ir kt.. Visi jie vėliau sudarė draugų būrį.

Taigi, kūrinius Andziukevičių šeima pradėjo rinkti į vis didėjančią kolekciją ne tik estetiškai nuspręsdama, ar tai atitinka jų skonį, bet ir susibičiuliaudama su dailininkais. Dažniausiai šie principai (estetika ir simpatija kūrinio autoriui) sutapdavo. Andziukevičiai ne tik lankydavosi dailininkų dirbtuvėse, bet ir patys kviesdavosi bičiulius į namus, be Vytauto Povilaičio, atvažiuodavo Leonas Strioga, Edmundas Frėjus, Rimantas Šulskis ir kiti, bendravo su Alfonsu ir Lilija Vilpišauskais. Natūraliai prigijo tokia tradicija – įkurdinus paveikslą namuose, būtinai pakviesti jo autorių pasižiūrėti, kur yra jo kūrinys.

Eglė Andziukevičiene šiuos susitikimus prisimena kaip nepamainomą patirtį, juos apibūdina kaip individualius meno kursus. Ne paslaptis, kad prieš dvi ar tris dešimtis metų buvo kitoks supratimas apie menus, dailę, dažniausiai apsiribojantis M. K. Čiurlionio vardu. Ypač Lietuvos XX amžiaus II pusės dailė buvo savotiškoje autonomijoje, trūko šiandieninių sklaidos galimybių viešinti ir kurti istorijas apie dailės klasikus ar gyvas legendas. Todėl kitų profesijų atstovai (pvz., kaip Andziukevičiai atėję iš medicinos pasaulio) tik atsitiktinės sėkmės atveju galėjo susidurti su menininkais.

Oficialiuose interviu dažnai nutylimi smulkesni niuansai, be to, vienkartiniame pokalbyje uždaresnis pašnekovas neatvers visų savo intencijų ar skaudulių. O štai iš Giedriaus Andziukevičiaus prisiminimų sužinome mažai girdėtų faktų, pvz., kad Vytautas Povilaitis tapė varno plunksnomis arba statybiniais, spaustuvės dažais, o vietoj paletės, dažus supildavo ant grindų. Ir tai darydavo ne dėl kitokio potėpio ar stilistikos išradimo, bet iš neturėjimo tradicinių tapybinių priemonių. Kaip geram draugui, Vytautas Povilaitis yra rodęs ir pirmuosius savo abstrakcijos bandymus, dabar jau tapusius Lietuvos abstrakcionizmo legenda: „Vieną kartą iš didelės krūvos drobių ištraukė tokį nedidelį kartoniuką (maždaug 25×35 cm), kur buvo sunkiai įžiūrimos spalvos. Visas dulkėtas, suodžiais aptrauktas (Šančių dirbtuvės būdavo apšildomos nedidele buržuike, kūrenama anglimis). Tai ir buvo pirmoji Vytauto abstrakcija, nutapyta 1958 metais. Deja, turbūt šis istorinis darbas mūsų laikų nepasiekė.“

Nutylėtos istorijos ar pašnekesiai, iškylantys šalia autoriaus paveikslų yra tarsi išplėtotos etiketės, priartinančios menininką prie žiūrovo, leidžiančios geriau suprasti, kaip ir kodėl šie kūriniai atsirado kolekcijoje. Ir tai tik vieno tapytojo, vieno nupirkto paveikslo istorija, atvėrusi kelius susitikimams su netikėtais menininkų atradimais. Dabar Eglė Andziukevičienė apibendrina šį kažkada užgimusį pomėgį kolekcionuoti, kaip nepamainomą vertybę – „paveikslai tarsi auklėja tave, pripranti prie jų, prisiriši ir augi kartu. O kad kartu su jais atrandame ir nuostabius žmones, tai didžiulė pridėtinė vertė, nesumainoma su niekuo kitu“.

Dėka šių pokalbių bei draugysčių dailininkų ratas išsiplėtė ir namai prisipildė geros tapybos, grafikos ir skulptūros, tuomet prasidėjo antrasis Andziukevičių kolekcijos etapas. „Atėjo toks momentas, kai įsivardinome sau, kad perkame paveikslus ne tik erdvės papuošimui, bet kažką didesnio, galinčio apsijungti į istoriją, ir tai tikrai nebuvo apskaičiuota finansinė investicija“. Tad kolekciją galime apibūdinti kaip subjektyvaus estetinio žinovo (pranc. connoisseur) lauką, kurį sudarė vertinimas, paremtas tiesiogine vizualine patirtimi, asmeninėmis žiniomis, menininkų–bičiulių konsultacijomis ir kolegų įvertinimais.

Pagal šiuos parametrus pradėjo formuotis kolekcijos veidas. Peržiūrėję savo rinkinį Andziukevičiai pradėjo plėsti tapytojų, susijusių su grupe „Angis“, kūrinių kolekciją. Be kauniečių „Angies“ narių, domėjosi kitų miestų tapytojais, kurių kūriniai parodose buvo asmeniškai labai paveikūs. Taip šalia Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, Rimvido Jankausko-Kampo, į kolekciją atkeliavo Kęstučio Lupeikio, Ričardo Nemeikšio, Raimondo Gailiūno, Henriko Čerapo darbai. Jie papildė kolekciją ne formaliai (nors tiko pagal tipologinį rinkinį), bet buvo pasirinkti kaip artimi kūriniai jau sukauptai Andziukevičių kolekcijai. Įvairius Lietuvos miestus užgriebianti grupės „Angies“ kūryba savąją ašį suformavo XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje Kaune aplink Alfonsą Vilpišauską ir jo studentus tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas).

Vis tik ši kolekcija daugiausiai siejasi su Kauno meno mokyklos išugdyta dailės dvasia, tą patvirtina ir aistringas Andziukevičių noras įsigyti autorius, tiesiogiai susijusius su tarpukario meno mokykla, jos idėjomis. Todėl buvo suieškoti ir ilgainiui įsigyti keli seniau kurti meno patriarchų kūriniai: tokie kaip Liudo Truikio scenografijos darbai, Vytauto Kazimiero Jonyno grafikos pavyzdžiai; abu jie studijavo meno mokykloje, kaip tada buvo įprasta, stažavosi Paryžiuje. Kauno meno mokyklos metodiką gyvai pažino ir Pranas Lapė, karo metais jau įstoję į performuotą meno mokyklą (Kauno taikomosios dailės institutas), bet kai kurie dėstytojai dar buvo išlikę. Tai, kas Kauno meno mokyklai buvo svarbu ir nauja: ekspresyvaus potėpio siekis, konstruktyvus liaudies meno stilizavimas – jaunesniems sovietmečiu dirbusiems dailininkams, kurie surinkti kolekcijoje, buvo kaip pasipriešinimo siekis, opozicija socrealizmui.

Šalia istorinių dailininkų paieškų, KMMF nuolat bendradarbiauja su šiuolaikiniais menininkais. Atsiradus naujiems kūrybinių darbų barams, atėjo kolekcijos gyvavimo trečiasis etapas. Kolekcija įgavo pavadinimą ir statusą (2012 metais KMMF fondas įkurtas kaip viešoji įstaiga). Dabar KMMF fondas jungia ne tik Andziukevičių lietuvių modernistinės dailės kolekciją, bet ir sumuoja kitas kultūrines veiklas, brėžia naujas gaires.

 

Dr. Kristina BudrytėGenevičė