Gimė 1956 m. Pandėlio miestelyje, Rokiškio rajone. Gyvena ir kuria Rokiškyje. 1996 m. baigė Valstybinę dailės akademiją (Tapybos katedra).  Parodose dalyvauja nuo 1979 m. Nuo 1992 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1997 m. yra Rokiškio dailininkų klubo „RODA“ narys. Kurį laiką Rokiškyje dirbo kartu su tapytoju Ričardu Nemeikšiu, kuris pakvietė sudalyvauti menininkų grupės „Angis“ parodoje. Nuo to laiko R. Gailiūnas visada kviečiamas kaip bendramintis į bendras „Angies“ parodas. Šiuo metu dirba Rokiškio dailės keturmetėje mokykloje, dėsto tapybą ir kompoziciją. Surengęs keliolika personalinių parodų Lietuvoje. 2013 m. IV tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’13“ suteiktas geriausio Lietuvos menininko vardas.

Raimondas Gailiūnas mėgsta pasakoti, kad prieš pradedant tapyti, visas apmąstymo procesas būna labai ilgas, istorijos veja viena kitą, po to iš įvairiausių patirtų dalykų autoriui dėliojasi reikšmingi ženklai. Pripildęs ženklais drobę, dailininkas nenurimsta, jis tapo toliau, todėl po mėnesio ar kelių galime nebepamatyti pirminio paveikslo varianto – prieš žiūrovų akis gali būti sutvertas visai naujas pasaulis.

Tapytojas ant drobės fiksuoja viską, nuo skaitytos literatūros, šiandienio mokslo populiarinimo informacijos srauto iki kasdienių kartais automatiškai atliekamų veiksmų ar tik akimirką patirtų būsenų. Pvz., ankstyvojo laikotarpio paveikslą ,,Aš iškeliauju, tad eikit jūs visi…“ (1985, dr., al., 70 x 85) dailininkas nutapė pagautas momento impresijos, kai laidotuvėse ankstyvo pavasario saulė apšvietė visą gedulingą erdvę, jos centrinį tašką, karstą, kuris tuoj turėjo būti nuleistas į duobę ir į tamsą. Kiti XX a. 10 dešimtmečio kūriniai: ,,Priekaištas dėl pralošto dvaro“ (1994, dr., al., 116 x 165); ,,Kompozicija“ (1996, dr., al., 150 x 200); ,,Atviras langas“ (1994, dr., al., 195 x 120) – irgi turi momentinės nuotaikos aspektų. Pvz., prie paveikslo „Atviras langas“ ne tik formos, turinio, bet ir pavadinimo prisidėjo, betapant paveikslą kilęs skersvėjis, kuris staiga atvėrė langą.

Taigi, iš ženklų gausybės formuojasi ekspresyvūs simboliai, o motyvams abstraktėjant, auginamos prasmės, jų daug ir jos ne tiesioginės. Prie to prisideda ir paties tapytojo dviprasmiški paveikslų apibūdinimai, fantastiškų pavadinimų kūrimas. Taip drobėse atsiranda gausybė nežinia kur vedančių pavidalų sekų, o linijinės struktūros sukasi aplink centrinį branduolį – konkrečią figūrą, bet jos (linijos) – nėra tos, kurios patikslina užduotį, ar pateikia atsakymą, jos veikiau suslepia visus išsiaiškinimus ir gaudo žiūrovą, besiruošiantį patekti į vizualų tinklą. Prie to prisideda ir atitinkamų spalvų (dažnai nemalonių) pasirinkimas ir jomis prisodrinti deformuoti pavidalai.

XXI a. tapybai priskirtini paveikslai – „Žvėris“ (2000, dr., al., 180 x 110); „Nuolankusis Mila“ (2005, dr., al., 100 x 120); Žiedas“ (2005, dr., al., 145 x 90); ,,Pilnatvė“ (2011-2012, dr., al., 73 x 92); „Didžiausia viltis ir pasitikėjimas“ (2012, dr., al., 130 x 195) – skiriasi nuo ankstesniųjų darbų struktūra ir potėpio stiliumi, bet išlaiko tam tikrą tęstinumą spalvų ir temų pasirinkimu. Ilgainiui dailininkas vis dažniau naudoja ir gryną spalvą, kad sustiprėtų emocijos; jo mėgstama pati aistringiausia – raudona, o tarp mistinių ir paslaptingų kompozicijų viešpatauja – mėlyna. Tokios spalvos prisideda prie techniškai apskaičiuotos kompozicijos (su fotoshopoprograma) dėliojant pavidalų koordinates pagal spalvų ir komponavimo algoritmus. Ir visa tai sutverta iš milžiniško citatų pasaulio, čia pilna siurrealizmo, absurdo, juodosios kronikos detalių, kurios gausiai talpinamos į didžiulių formatų intensyvių ir ekspresyvių potėpių tapybą.

(Visi tekste paminėti paveikslai priklauso KMMF kolekcijai).

Kristina Budrytė–Genevičė

2014 m. filmas apie tapytojo Raimondo Gailiūno kūrybą “Neužtikrintas saugumas”, rež. Enrika Striogaitė, operatorius Gvidas Kovėra.