KMMF kolekcijoje yra 7 liaudies meistrų medinės skulptūrėles. Šios medinės statulėlės priklauso labiausiai paplitusiai dievdirbių (taip vadinami meistrai, kurie kūrė Kristaus ir šventųjų skulptūras) tematikai.

Temos: Kristų vaizdavo kaip Rūpintojėlį (sėdintis ant paaukštinimo Kristų, dešine ranka pasirėmęs galvą, o kairė ranka nusvirusi ant kelių) ir Prisikėlusį Kristų (matome rankose stigmas, atsiradusias po Nukryžiavimo), taip pat švč. Marijos Mergelės stovinti figūra žydru apsiaustu (gali būti suprantama kaip Sopulingoji Dievo Motina arba švč. Mergelė Marija Nekaltojo Prasidėjimo) ir šv. Jonas Nepomukas.

Daug apie lietuvių liaudies meną ir ypač apie skulptūrą yra rašęs dailės istorikas Pranas Galaunė (1890-1988). Iš jo straipsnio „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ (Kaunas, 1930 m.) ištrauka apie populiaraus Rūpintojėlio vaizdavimo simboliką:

„Kuris Kristaus gyvenimo momentas yra vaizduojamas Rūpintojėlio statulėlėse? (…) Evangelijoje atrandame kiek panašų momentą, kai surištam Kristui uždėjo ant galvos erškėčių vainiką, apvilko raudonu apsiaustu, į dešinę ranką įdėjo nendrę ir mušė jį per galvą. Bet visi tie Rūpintojėliai šio momento neatitinka. Kristus dažniausia apnuogintas ir tik strėnos perrištos, rankoje nieko nelaiko. Taigi, atspėti Rūpintojėliuose vaizduojamojo momento paslaptį ir padeda mums legendos. Žemaičiai sako, kad Kristus čia vaizduojamas ne per savo kančias, bet po prisikėlimo nužengęs žemėn. – „Jėzus nuliūdo, tvaną padaręs; gailėjos žmones nubaudęs“. Viena legenda sako, kad Kristus keliavo per pasaulį su erškėčių karūna, o išvargęs kelionėje atsisėdo ant akmenų prie kelio ir graudžiai apsiverkė. Dėkingi už tas ašaras žmonės pradėjo jį vaizduoti ne baudžiantį, bet gailestingą Dievą. Ir tikrai, nė vienoje kitoj statulėlėj tie mūsų liaudies skulptoriai neįdėjo tiek realistinės išraiškos pajautimo, kaip Rūpintojėlio statulėlėje, kur kartais matomas beribis nuliūdimas, tas dar daugiau pabrėžia, kodėl Rūpintojėlis kartasi vadinamas Smūtkeliu“.