Gimė 1955 m., rugsėjo 17 d., Pranapalyje, Prienų r. 1977–1983 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), tapybos specialybę. Po studijų dirbo Jūratės Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokykloje ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Grupinėse parodose pradėjo dalyvauti nuo 1982 m. Nuo 1986 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1989–2000 m. buvo dailininkų grupės „24“ narys. 1995 m. paskirta valstybės stipendija. 1999 m. dailės galerijos „Vartų“ apdovanojimas – metų dailininkas. Mirė 2009 m., palaidotas Vilniuje.

Algio Skačkausko pavardė dažnai suskamba prie tokių tapytojų kaip Arūnas Vaitkūnas, Audronė Petrašiūnaitė, Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Ne tik dėl to, kad visi jie baigė studijas XX a. 9 dešimtmečio pradžioje. Tada iš Vakarų dvelkė naujasis ekspresionizmas, o namuose gyva buvo tiesioginė ekspresyvaus potėpio tapybos mokykla, tačiau išties savo poelgiais šie tapytojai buvo jaunieji romantikai. Vieni traukėsi į etnografines užsilikusias kaimo sodybas, ten atrasti naujus formalistinius sprendimus (A. Vaitkūnas, A. Petrašiūnaitė), kiti per mitologiją ir šventųjų gyvenimą aiškinosi kitokios tapybos galimybes (E. Varkulevičius restauravo ir tapė stacijas).

Skačkausko tapyboje nuo pat pradžių atsiranda religinės, mito tematikos žymų, bet jis ne atpasakoja, ne nuosekliai iliustruoja, o keičia senus įprastus meninius elementus naujais, atpažįstamus ženklus verčia paslaptingais simboliais, taigi, kuria savo mitologinę sistemą, kurioje mažai realistinių gairių. Joje dominuoja paslapties ir stebuklo atmosfera, tik šie stebuklai ne iš šventųjų gyvenimo, o laukinės gamtos ar magiškų pasakų fragmentai.

Paveikslas „Kardinolas tarp kardelių“ (2006, dr., al., 116 x 91 cm) nėra išskirtinis A. Skačkausko temų pasirinkime. Tai sena tema, yra dar ankstyvesnė versija „Kardinolas“ (1990 m.). Žinant, kad tapytojas piešdavo, eskizuodavo, darydavo daugybę bandymų, o sėkmingiausius variantus paversdavo gera tapyba, suprantama, kad jis prie to paties motyvo, fragmento galėjo grįžti dar ir dar.

Jo „kardinolų“ tema žavi anksčiau minėtu romantizmu. Šventiko figūra spalvomis, forma ir visa fonine nuotaika neprilygsta aukštam, rimtam ir grėsmingam statusui. Veikiau tai senųjų liaudies meistrų skulptūrėlė puošianti aplinką kartu su rudens gėlėmis. Šiltos ir ryškios spalvos, deformuotos (tarsi iš medienos skaptuotos) tamsiai ir šviesiai rudos dėmės perša mintį, kad tai ir arsininkų švelnus prisiminimas. Jų religijos tema irgi reprezentuodavosi emocingais kaimo koplystulpiais arba ant stalo sustatytų šventųjų statulėlių natiurmortu. Pats būdamas dailės mokytojas, tapytojas turbūt su šypsenėle atmindavo ir savo meno autoritetus.

Dr. Kristina Budrytė–Genevičė